Kovo 8-oji – apie ką mes čia?

Kiekvienais metais kovo 8 d. įvyksta kaži kokia masinė psichozė: tulpių pardavėjai trina rankom, moterys iš anksto svarsto, kaip gi jas nustebins šį kartą, o vyrai arba dejuoja, kad reiks mestelt pinigų gėlėms, arba raunasi plaukus galvodami, kaip čia kuo originaliau pasveikinti damas. Ir vargu, ar kas nuneigs, kad ši diena ne vien džiaugsmą neša – turbūt dauguma vyrų bent kartą yra pakliuvę į situaciją, kai damos (bendramokslės ar kolegės) griežia dantimis, nes „va, pamiršo“ arba „nu galėjo ir labiau pasistengti“, o tuo tarpu pačios damos ryja tulpes lyg svaigalus ir nė neketina atsiminti, kas ta Kovo 8-oji apskritai.

Neneigiu, gėlių gauti smagu, bet kai tam yra proga, o dar geriau – ir be jos. Tuo tarpu mūsuose kažkaip priimta šią dieną vadinti Moters diena ir pamirštama formuluotė „Tarptautinė moterų solidarumo diena“. Taigi, labai trumpai apie tai, kas ta Kovo 8-oji: moterys subruzdo kovoti dėl lygių teisių XIX a. antroje pusėje, kai prasidėjo industrializacija, moterys pradėjo dirbti fabrikuose, sąlygos buvo žygiai prastesnės nei vyrams (ilgos darbo valandos, daug mažesni atlyginimai, etc.). Pirmasis garsus moterų protestas įvyko Niujorko tekstinės fabrike 1857 m. – nepatikėsite – kovo 8 d. Vėlesniais metais moterys visame pasaulyje ir toliau burdavosi kovo 8 d. kovoti už lygias teises (balsavimas, vienodos darbo sąlygos ir t.t.).

Dabar įsivaizduokite, kaip būtų reagavusios moterys, kurios plyšauja su plakatais, kad nori didesnių atlyginimų, jeigu fabriko direktorius būtų atėjęs ir įteikęs kiekvienai po tulpę? LOL.

Esmė tokia – Kovo 8-oji nėra ta diena, kai vyrai turi sveikinti savo damas su tuo, kad jos gimė su dviem papukais ir gimda. Ak, žaviosios, nuostabiosios, jūs – mūsų gėlės… Ačiū, faina, malonu, bet vis tiek bullshit‘as ir (kas baisiausia) pačių moterų išsireikalautas bullshit‘as. Tai yra ta diena, kai moterys turėtų burtis drauge ir kalbėtis apie savo visuomenines problemas. Tai yra moterų solidarumo diena, tad jeigu kas nors kam nors ir turėtų dovanoti tulpes, tai tik moterys kitoms moterims.

Beje, šiandien draugės pakviesta nuėjau drausmingai atšvęsti moters dieną – sudalyvauti mitingėlyje „Už moters teisę rinktis“ ar pan. Žodžiu, prieš abortų draudimą. Čia visiškai neketinu plėsti apie savo pažiūras, ėjau, nes minčiai pritariu, kaip ten bebūtų… nu kodėl visada kai moterys renkasi kažko deklaruoti, už/prieš kažką kovoti yra tiek daug neskanaus patoso, kvailų šūkių ir pseudo gilių nesąmonių? Kol taškysimės daugtaškiais kaip gvardija vasiliauskaičių ir kasdienybės prozos poezijomis kaip fakultetas dūsaujančių filologių, aišku, kad niekas nežiūrės rimtai. O dar kai tai praskiedžiama keleto drąsuolių agresijos protrūkiais (neaiškink man!) ir šūkiais, kurie visam likusiam pasauliui primena, kad vyrai yra tironai, tol tikrai niekas nežiūrės į jokius viešus moterų susibūrimus rimtai.

Žodžiu, Kovo 8-osios proga sveikinu save ir visas kitas moteris, kad tų, kurios rinkdavosi ir renkasi Kovo 8-ąją dėka, mes galime džiaugtis tikrai geromis sąlygomis. Nežinau, kaip jūs, bet aš jaučiuosi pilnavertė visuomenės narė ir dėl to labai džiaugiuosi. Man nereikia tulpių, kurios tai dienai užglaistytų per metus prisikaupusias nuoskaudas. Problemų yra, tikrai galima mūsų visuomenei dar tobulėti, bet gal užuot agresyviai rėkusios arba deklamavusios baltąsias eiles prie Seimo, burkimės ir kalbėkime, dalinkimės patirtimi ir išmintimi, kad pačios taptume labiau savimi pasitikinčios, pradėtume jausti savo vertę ir tuomet jau galėtume nueiti ir pasiimti tas savo teises užuot laukusios, kol mums jas įteiks kaip kokia vystelėjusią tulpę.