Svildama iš karščio ir ilgėdamasi Lietuvos Kroatijos sostinėje Zagrebe gal naiviai, gal nenaiviai pagalvojau, kad galbūt mano mieliems draugams bus įdomu sužinoti, kaip man čia sekasi, bei per atstumą susipažinti su poilsiautojų magnetu ne iš turistinių lankstinukų pusės.

Tiems, kas dar nežino kokie vėjai mane čia atpūtė, trumpas intro. Kadangi Vilniaus universitete mes su grupiokėmis mokomės kroatų kalbos, o Kroatijos universitetai apie tai žino ir labai tuo džiaugiasi, tai vis gaunam pakvietimų atvykti mokytis į Kroatiją. Keturios merginos iš mūsų grupės buvo išvykusios mokytis visam semestrui, dvi mokėsi dviejų savaičių trukmės mokykloje Dubrovnike, kuris įtrauktas į gražiausių Europos miestų dešimtuką. Taip pat yra ir vasarinė kroatų kalbos mokykla Croaticum, į kurią suvažiuoja labai įvairaus plauko žmonės, daugiausia turintys giminių Kroatijoje ar šiaip suinteresuoti išmokti kalbą. Čia pernai metais taip pat buvo pakviestos dvi mano grupiokės, o dabar tokia galimybe džiaugiuosi ir aš su grupioke Ugne.

Veiksmas trunka nuo birželio 28d. iki liepos 25d. (jei nieko nesupainiojau). Mokyklos programa skirstoma į dvi dalis: akademinę ir kultūrinę, taigi ne tik mokysimės kalbos, bet ir būsime supažindinti su šalies istorija, kultūriniu ir ypač įvairiu muzikiniu gyvenimu, gražiomis Kroatijos vietomis. Skamba fantastiškai, ypač, kai jautiesi nesąs paprastas mirtingasis, nes ne tik kad neturi už tai nieko mokėti, bet dar ir gauni stipendiją. Dauguma kitų turi mokėti 720€ už akademinę dalį ir 250€ už kultūrinę programą. Tuo tarpu mes, kaip ir visi, turėjom tik apsimokėti savo kelionę ir bandom pačios prasimaitinti.

Dabar jau esu čia šešta diena ir pradedu siaubingai ilgėtis namų. Juolab kad ir visoks veiksmas prasidėjo tik vakar vakare, tai su Ugne bimbinėjom aplinkui bendrabutį. Į miesto centrą važinėt kiekvieną dieną sau neleidom, nes tramvajai be proto brangūs, tad stogai (manasis ypač) ėmė ir pakrypo. Pakrypo taip, kad sugalvojau užvesti blogą :))

Kaip jau ir minėjau, atkeliavau čia ne viena. Mano bendražygė – grupiokė Ugnė. Visada maniau, kad esu vaikščiojanti nelaimė, bet supratau, jog sutikau kažką panašaus į save. Tris dienas iki kelionės negalėjau su ja susisiekti – telefonas buvo išjungtas arba už ryšio zonos ribų. Išskristi turėjom 24d. 6h ryte, ji turėjo pas mane nakvoti, o 23d. pavakary vis dar nebuvo jokių žinių. Vaizduotėje jau spėjau iškasti keletą kapo duobių, prisigalvoti visokių baisybių, ėmiau skambinėti grupiokėms, buvusiai sugyventinei barake, bendrom jėgom net buvo surasti internete jos mamos numeriai. Jau kaip tik kėsinausi didžiai sujaudinti Ugnės gimines, bet kaip tik tuo metu grįžusi iš pajūrio ir pasikrovusi telefoną ji man pati paskambino. Per tą laiką, kol jai neprisiskambinau, Ugnė sugebėjo užblokuoti abi savo SIM korteles, o važiuojant pas mane, jai dar ir pavogė telefoną.

Skrydis. Skridom su persėdimu. OI MAI GAD. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su oro uostais ir lėktuvais šiame gyvenime. Galima būtų pridurti dar ir tai, kad bijau aukščio. Manyčiau, kad jeigu netyčia egzistuoja ankstesni gyvenimai, tai nebuvau nei paukštis, nei kurmis, nei žuvis – niekas, kas gyvena ne žemėje, o virš jos, po ja ar po vandeniu.

Vilnius-Praha. Lėktuvas didelis ir stabilus, bet sėdėjau vietoje, iš kurios pro langą mačiau lėktuvo sparną. Pakilimo metu galvojau, kad kėdė mane įsiurbs, o sparnas nulūš. Kilimo metu gailesčio ir siaubo kupinomis akimis stebėjau tolstančią žemę ir besipriešinantį vėjui drebantį sparną, savo širdies stuksenimą („išleeeeeiskit!”) girdėjau geriau, nei lėktuvo ūžimą. Lėktuvui skrodžiant žydrąsias danges padanges pasidarė ramiau. Spoksojau į pūkinį debesų kilimą, vėliau jį pakeitė kažkas panašaus į ledų sangrūdas jūroje, o žemė buvo kažkur toli apačioj. Vis sugrįždavau žvilgsniu prie sparno ir baladojosi įkyri mintis, kad jeigu tas sparnas drebu-drebu ir nukris, tai pūkiniai patalai nesulaikys ir žemė priartės kur kas greičiau, nei atrodytų. Bet štai netikėtai stiuardesė kyštelėjo panosėn cheminio valgio, prisiputau ir smigau po bemiegės nakties. Nusileidimą atsimenu tik tiek, kad išsigandus pašokau iš miegų nuo nepažystamo pojūčio.

Praha. Ak, kokie svetingi tie oro uosto geležiniai suoliukai! Pasikišau po galva kuprinę su kompu, apsivyniojau rankenas aplink ranką ir smigau, kol prie pat ausies nesuklykė žadintuvo gaidžiai. Pabudus kelią nuo vieno terminalo iki kito nurodė labai malonūs oro uosto darbuotojai.

Praha-Zagrebas. O čia buvo didysis smagumas, baimės perkreiptas buvo ir daug skraidžiusios Ugnės veidas. Lėktuvas buvo gal 80-ties vietų. Mažytis mažytis ir lengvas kaip plunksna. Kylant visas drebėjo taip, kad užsimerkusios meldėmės, kad nesubyrėtų, pakilus bumbsėjo kiekvienoj oro duobutėj, o leidomės… Sukom ratą aplink Zagrebą pasvirę kokiais 70˚ į kairį šoną. Visi epitetai susiję su skrandyje/žarnose/pūslėje susitelkusių skystų/kietų/dujinių medžiagų šalinimu iš baimės čia būtų tikę tiek man, tiek Ugnei. Vėl sėdėjau prie sparno.

Reziumė. Kaip ten bebūtų, lėktuvu skristi man patiko.

Karštis. Anksčiau visada sakydavau: šimtąkart geriau, kai karšta, negu kai šalta. Atsiimu šiuos savo žodžius! Kodėl? Pateiksiu keletą pavyzdžių:

1. karščiausiu dienos metu (35˚C pavėsyje) darosi LABAI silpna. Galvojau, kad pargriūsiu tramvajuje: galva sukosi, kojos linko ir t.t. Karščiausias dienos metas trunka apie penkias valandas.

2. kojos taip ištinusios, kad vos įsispraudžiu į basutes. Jaučiu, kad iki grįžimo visi batukai išsitampys ir taps dydžiu didesni.

3. naudojimosi tualetu ypatumai: su šiuo gudriu mechanizmu beveik netenka susitikti, kadangi visas skysčių perteklius organizmą palieka prakaito pavidalu. Tualete tik su skysčių likučiais pašalinamos kenksmingos medžiagos.

4. tęsiant apie prakaitą: pirtyje tenka ilgiau laukti kapsinčių pirmųjų lašų.

5. dezodorantas? Na, nebent morališkai geriau jautiesi – padarei, ką galėjai.

Pirmam kartui tiek susikaupusių įspūdžių :)

Advertisements