Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų apie nepažįstamą šalį būna: o kaip kainos? Kroatijos valiuta – kuna. Vienas litas – dvi kunos, tad kainos kartais atrodo įspūdingai žvelgiant lietuvio akimis. Žinoma, ne taip, kaip pvz. Čekijoj, bet vis tiek įspūdinga, kai matai vitrinose batelius, o prie jų kainą 699. Džiugiausia yra tai, kad gali lengvai viską suskaičiuoti mintyse litais, nors kartais, o gal dažniausiai, tai daryti yra labai skaudu, ypač jei esi studentas. Pavyzdžiui, vienkartinis tramvajaus bilietas kainuoja 8 kunas. Taigi, jeigu norite nuvažiuoti į miesto centrą ir atgal, tenka sumokėti 8Lt. Dieninis bilietas kainuoja 25 kunas. Vėliau gavome studentiškus mėnesinius bilietus. Už juos turėjome sumokėti 115 kunų. Užtat pakalbėjusi su vienu labai maloniu kroatu sužinojau, kad mokiniai, pensininkai ir neįgalieji iš viso neturi mokėtu už tramvajų. Tereikia tik parodyti pažymėjimą.

Jei norisi kavinėj išgerti kavos ar alaus, prieš prisėdant prie staliuko patartina pasižiūrėti į meniu. Ne miesto centre kainos dažniausiai būna 11-13 kunų už 0,5l alaus. Tuo tarpu centre sumokėsite arba 12-14 kunų už 0,5 alaus, arba 15 kunų už 0,2 alaus. Kava ten kur gyvenu kainuoja labai padoriai – 7-9 kunas. Centre kavos negėriau, nes dažniausiai ten atsiduriu tik vakare su kolegomis iš mokyklos :) Kai miršti iš karščio ir norėtųsi suvalgyti ledų… Čia prasideda blogiausioji dalis. Porcija kainuoja nuo 4 iki 12 ir daugiau kunų. Maistas taip pat (kartais labai) brangus. Toks brangus, kad net neatsimenu kainų, nes nuėjom į parduotuvę ir supratom, kad nesigaminsim nieko. Apie tai, kaip maitinamės, parašysiu vėliau.

Kitas dalykas, apie kurį noriu papasakoti, yra neįgalieji. Jų čia, Zagrebe, neįtikėtinai daug. Jeigu Vilniuje pamatyti neįgalųjį yra tikrai retas dalykas, tai čia kur bevažiuotum, vis gali pamatyti žmogų vežimėlyje, su ramentais, aklajį ar… net nežinau, kaip išsireikšti… tokį, kurio kūnas deformuotas. Ugnė sakė, kad jai taip nebuvo, kad matė neįgaliųjų tik mūsų kieme, bet aš juos matau visur, kur tik einu. Nežinau, ar tai tiesa, bet man vis atrodo, kad tai dar vienas karo palikimas. Mačiau vyrų amputuotomis ar paralyžiuotomis galūnėmis ir daug paauglių, tarsi strese, liūdesy, baimėje gyvenusių karo meto nėščiųjų vaisių. Bet, kaip jau minėjau, taip atrodo man, o kokia yra tiesa… Neisiu juk prie žmogaus su negalia ir neklausiu: “Kas tau nutiko?”

Užsiminiau, kad matome neįgaliuosius savo kieme. Mes gyvenam bendrabutyne iš septynių pastatų. Vienas iš tų pastatų yra pritaikytas neįgaliesiems. Buvau sužavėta. Visas kiemas knibžtėte knibžda aklų, vežimuotų, raišų ir kitokias negalias turinčių žmonių. Kas nuostabiausia, tai yra patys populiariausi žmonės visame kieme. Jeigu visiškai sveikas studentas eidamas per kiemą pasisveikina su vienu kitu draugu ar pažįstamų, tai mačiau ne vieną neįgalų studentą, kuris negali ramiai kirsti kiemo, nes iš visų pusių su juo sveikinasi, prieina pabendrauti draugai, jie tampa vakarnių pasisėdėjimų kieme sielomis.

Pačiai teko pabendrauti su dviem nuostabiais žmonėmis. Moteris kalba bent penkiomis kalbomis, puikiai išmano lotynų, studijuoja istoriją ir tai ne pirmas jos aukštasis. Vyrukas šiuo metu rašo neatsimenu jau kokį darbą, kad gautų daktaro laipsnį. Buvo labai smagu su jais pabendrauti, mes buvom keliese iš kroatų kalbos mokyklos, tad jie pabuvo mūsų neoficialiais mokytojais. Baisiausia buvo pokalbio pradžioje pajausti, kad jaučiuosi nejaukiai, nes niekada iš tiesų neturėjau progos pabendrauti su negalią turinčiu žmogumi, bet po keleto minučių jaučiausi puikiai, plepėdama su tais iš tiesų laimingais žmonėmis.

Iš savo labai asmeninės patirties nusprendžiau, kad mums, lietuviams, iki kroatų čia dar augti, augti ir dar kartą augti.

Reklama