„Gimtinę paliekant“

Taigi štai. Lietuvaičių filologių kelionė studijuoti ir „studijuoti“ į Kroatiją prasidėjo apie 13.30 Lietuvos laiku Vilniaus oro uoste, kai susitiko dvi bendrakeleivės su dideliais lagaminais. Tiesa, Mortos lagaminas buvo LABAI didelis, tad jos kelionė prasidėjo nuo daiktų išsikrovimo – žinoma, teko atsikratyti vienų iš gyvybiškai būtiniausių moteriai daiktų: sugulovo Meškelio, kūno sviesto su Negyvosios jūros druska, beveik kilogramo papuošalų (išskyrus tuos keletą „žiedelių“, kurie skrydžiui apsikabino gležnuosius Mortos pirštelius), gražiųjų sąsiuvinių, lietuviškų skaitalų, jau nekalbant apie krūvas širdžiai mielų drapanėlių. Išsprendus šiuos keblumus buvo galima pagaliau ramiai pasidžiaugti kompanija išlydėti susirinkusių draugų. Ačiū Jums, mielieji Šaltanervi-Mortos-tėti, Emilyte, Olgica, Veronika, ♥Mykolai♥ ir Mykolai, Kaimyne bei Alekna ir Alekniuk-su-mergina. Jūs nepaprastai palengvinote mūsų karčias laukimo valandas.

Vos nepamiršom: didi padėka Veronikai už tai, kad slapčia įdėjo Mortai gražiąją suknelę iš blusų turgaus.

„Ore“

Patsai skrydis skridosi neblogai. Gavom pavalgyti (o tai LABAI svarbu). Vėl kamavo nekoks jausmas mažajame lėktuvėlyje iš Vienos į Zagrebą, bet kaip jau skaitote, mes sveikos ir gyvos. Didis nemalonumas, kad skrisdamos iš Vienos į Zagrebą sėdėjome atskirai, tačiau aš šalia savęs apturėjau itin malonę moterėlę su kuria galėjome pasidalinti savo ne itin maloniais įspūdžiais. Tuo tarpu Morta kramtė gumą, kol vos ja nepaspringo.

Beje, Vienoje laukdamos savojo lėktuvėlio, sulaukėme ne tik jo, bet ir itin viliojančio pasiūlymo. Trys pagyvenę (ir ne tik) kroatai mums kuo nuoširdžiausiai siūlė važiuoti iš Zagrebo į Rijeką kartu su jais, mat! vieno jųjų sūnus TURI DŽIPĄ ir juosiuos ketinąs parsigabenti namo. Ši mintis mus apžavėjo ir didžiai sujaudino, tačiau jau buvom susitarusios, kad mūsų lauks nakvynė Zagrebe, tad su giliu liūdesiu širdyse turėjome atsisakyti šios Dievo siųstos malonės, nors ir kaip troškome būti pavėžintos DŽIPU jaunojo(?) kroato.

„IR labai MAŽI LĖKTUVAI SUGEBA sėkmingai NUSILEISTI“

Buvo nejauku, bet nusileidome. Morta vis dar intensyviai kramtė gumą ir sakė: „Žmonės, išraskit ką nors geriau negu lėktuvas“. Aš vėl vos neišleidau visų įmanomų skysčių ir kt. pro visur, kur tik įmanoma.

Atvykusios į oro uostą atstovėjome ilgą eilę prie moterų tualeto. Priežastis paprasta – vienut vienutėlis klozetas. Užsibuvome ten taip ilgai, kad pasienietis-ar-kaip-ten-jis-vadinasi paprašė mūsų asmens dokumentų, nors šiaip visus praleisdavo netikrinęs. Vyrukas mums palinkėjo gerų mokslų ir gan ironiškai nusišypsojo ūsan. Išsikeitusios šiek tiek pinigo nuskubėjome į autobusą, kuris nuvežė mus iki centrinės Zagrebo autobusų stoties. Už šį malonumą sumokėjome 30 kunų (maždaug 15 Lt).

„Ko daugiau bereikia?“

Zagrebas mus pasitiko lengvu lietučiu. Nukurnėjom iki tramvajaus stotelės laukti tramvajaus Nr.6, vežančio iki centrinės aikštės (Trg bana Jelačića). Džiugu, kad laiku (po maždaug 20 min. laukimo) pasitikslinome dėl tramvajaus numerio, nes (ak, kaip netikėta!/nes Morta juk žino!) laukėme ne toje pusėje – būtume nuvažiavusios velniai žino kur. Perėjom į kitą gatvės pusę ir, palaukusios dar pusvalanduką, sėkmingai pasiekėme savo pirminį kelionės tikslą. Iš ten, tempdamos kukliąsias savo terbeles, kilome gana stačia gatvele, kol… galiausiai pasiekėme mano išsiilgtą „Mali Medo“ – vietą, kurioje skanus beveik-naminis-alus ir skani mėsa (ko daugiau begali trokšti tyra lietuvaitės širdis?).

„Meilios sutiktuvės“

Žiaumodamos guliašą susisiekėm su Vesna, mūsų pirmojo dėstytojo Roberto Bebeko drauge, mielaširdingai sutikusia mus priglausti VIENAI nakčiai Zagrebe. Ši iš tiesų nuostabi moteris mums pranešė, kad jos irgi nuostabus vyras Dubravko sutiko mus ir mūsų kuklias terbeles parsigabenti iš senamiesčio į savo jaukius namus (esančius tikrai ne arti tramvajaus stotelės, o ir lipti būtų reikėję į kalną). Atvykusios sukrovėme savo lagaminus į vidų per langą ir… tame lange… išvydome Bebeką!!(???) Pasirodo, mudu abudu tą pačią dieną pranešėme, kad tą pačią dieną atvyksime svetinguosna Vesnos namuosna. Vesna iš pradžių galvojo, kad mes susitarę, tačiau nusprendė nutylėti šį faktą, kad viešnagė būtų malonesnė. Akurat! Apturėjom tokį didį džiaugsmą taip netikėtai išvydę vieni kitus, kad nusprendėm nedelsiant atšvęsti Kalėdas ir iškart įteikėm Bebekui dovaną nuo mūsų grupės – džemperį su kukliais lietuviškai užrašais: „Dirbk-pirk-mirk“ bei „Grįžta į 1-ąjį parką“ (jis pats to norėjo!).

Toliau vakarą lydėjo mieli plepalai, šilti prisiminimai, daugybė kroatiško maisto ir jaukūs patalai, kurie Mortai kvepėjo grybais.

Morta iškart suprato, iš kur ta didi mano meilė Vesnai. O ji galvojo, kad tobulų moterų nebūna (išskyrus jos mamą, žinoma).

Reklama