Rytas ir vėl prasidėjo nuo kavos su knyga ant sofos po obelimi. Pusryčiams – namie kepta duona su namine persikų uogiene. Kad ir kaip buvo gerai, teko atsisveikinti, nes per ilgai užsibuvę svečiai juk pradeda smirdėti. O ir svečių pamaina keitėsi: atvyko giminaičiai. Mortai akin kritęs neprastos išvaizdos jaunuolis-giminaitis pametėjo mus iki tramvajaus stotelės ir netrukus jau buvome autobuse į Rijeką.

Bet buvome ne vienos! Su mumis keliavo draugai hamburgeris, burekas ir alus, nepaisant dar ir viso autobuso žmonių, kurių vienas, sėdėjęs tiesiai už mūsų, visą kelią arba snaudė, arba kalbėjosi pats su savimi. Kelionę apvainikavo trumputis dialogas, vaizduojantis lietuviškų metaforų sąlyginumą:

– Man atrodo, Rijeka jau ne už kalnų.

– Man atrodo, kad kaip tik už kalnų.

Bet tuo dialogas ir baigėsi, nes iš už kalnų išniro jūra ir miestas, kuriame praleisime keturis su puse mėnesio.

Išlipusios Rijekos autobusų stotyje (nors tai buvo panašiau į uostą), pasijutom besančios begaliniame pietietiškame chaose: siauromis gatvelėmis pypsėdamos lakstė mašinos, begalės žmonių skubančių šaligatviais rėkavo vieni kitiems, o kiti tuo tarpu ramiai gurkšnojo kavą vietinėse kavinukėse. Pamėginom prisiskambinti į bendrabutį arba fakultetą. Tai nebuvo taip jau lengva, bet galiausiai mums pavyko ir… supratom, kad atvykom čia pirmiausia praleisti savaitgalio – buvom mažumėle praradusios laiko nuojautą.

Ilgokai laukėm autobuso, kuris mus nuvežtų iki bendrabučio, o pro mus jaukiai lakstė gerokai apsvaigę vietiniai„jaunuoliai“, balsais it lakštingalų. Kelionė iki bendrabučio truko turbūt ištisas 5 min., išlipusios supratom, kad greitosios medicinos punktas bus visai šalimais, o kelią į bendrabutį radome pastebėjusios aptvertą krepšinio aikštelę, pilną prakaituotų jaunų kroatų. Kurį laiką pasėdėjom gaudydamos kvapą, nes teko gerokai pavargti su terbelėmis velkant jas į Rijekos aukštumas bei gausybėmis laiptelių, kol galiausiai radome registratūrą su dar daugiau laiptelių. Mūsų nugaros dar ilgai tai atmins.

Buvom šiltai priimtos ir gavom nediduką, bet jaukų kambarėlį trečiame aukšte su vaizdu į jūrą (kai persisveri per langą). Draugiškai pasidalinusios teritoriją išsikrovėm terbeles ir apsiuostinėjom gyvenamąją erdvę: Morta savo spintoje rado cigarečių, juodas liemenuko petnešėles bei dangtų nuo batų dėžės; mano spintoj gyveno kažkieno paliktas šalis, o po lova – Mortos dydžio šlepėtės, tiesa, nepatogios; o savo aukšte, kuriame yra 14 kambarių, radome 4 dušus, 3 tualetus ir daug kriauklių. Ir net vieną virtuvėlę, kurioje galėtų sutilpti kokie 2 žmonės. Sužinojome, kad apačioje yra skalbykla-su-žetonais ir menza (valgykla). Interneto kambaryje dar nėra. Bet jis bus. Mums pažadėta.

Apsiuostinėjusios gyvenamojoje erdvėje nusprendėme apuostinėti ir mus priglaudusį miestą. O mus čia pasitiko karštis. Supratau, kad įsidėti megztiniai kol kas čia beverčiai. Klajojome po miestą. Pagrindinis mūsų tikslas, žinoma, buvo internetas. Visoje pagrindinėje Rijekos gatvėje jis nemokamas, tačiau mes buvome išrankios, nes mūsų kompiuteriai be rozečių veikia trumpai arba išvis neveikia, tad klajojom ieškodamos kavinės, kurioje būtų bent dvi rozetės, o su jomis ten buvo prastai.

Galiausiai mūsų klajonės baigėsi ties tobula vieta pavadinimu „Gric&Guc“, iš kurios dabar kojos nekeliam. Tobulumas pasireiškė:

1)      Nuosavas, geras ir greitas, kavinės internetas,

2)      Staliukas, prie kurio yra net TRYS rozetės (vadinasi, nereikėjo sėdėti per 50 m vienai nuo kitos),

3)      Puiki muzika,

4)      Itin draugiška barmenų ir padavėjų komanda (kurių vienas itin atkreipė Mortos dėmesį ir galutinai mus nulinčiavo iškviesdamas mums taksi, ko mes pačios nebūtume sugebėjusios padaryti, vėliau paaiškinsim kodėl),

5)      Maistas (užsisakėm jūros gėrybių salotų už 35 Kn (apie 18 Lt), nuo kurių persivalgėm ir „nuo kurių galima patirti orgazmą be vyro su kalmaru“. Aišku, mano vyras gerokai iš manęs paskui išsijuokė, mat kol jis guodėsi, kaip ant mano kelionės išleido visus pinigus, aš žiaumojau austrę).

Taigi, pavakarojusios su kalmarais, austrėmis ir žmonėmis-per-atstumą, išvažiavom namo mums iškviestu taksi, nes, anot barmeno, naktiniai autobusai nevažiuoja (o mums buvo sakyta kitaip). Kodėl nebūtume sugebėjusios išsikviesti taksi pačios? Pirma, nežinom numerio. Antra, nesame kompetentingos šia tema kalbėti kroatiškai. Trečia, mums niekaip nebūtų buvę suvokiama, kad taksi neatvažiuoja, kol  nesusirenka pilno ekipažo keleivių, kuriems pakeliui. O sumokėjom už taksi po 10 Kn (perkant bilietėlį autobusui į dvi puses arba dviems keleiviams, jis kainuoja 15,50 Kn, o jei perki bilietėlį iš vaiuotojo – 10 Kn į vieną pusę). Tad parvykom saugiai, greitai ir vietiniai nebrangiai.

Tiesa, Morta apturėjo didį nusivylimą sužinojusi, kad neįsidėjo fotoaparato. Kurį laiką nuotraukų iš mūsų gyvenimo bloge nebus.

Grįžusios dar nenorėjome eiti miegoti, tad nusprendėme pažiūrėti filmą, kurį Mortai rekomendavo vienas jos draugas. Tas filmas – „Young People Fucking“. Tiesą sakant, filmas mums net labai patiko. Dialogai nerealūs – niekaip negalėjom nustoti krizenti. Tik tiek, kad baigus žiūrėti Morta niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus jai šį filmą rekomendavęs.

Atlikusios visus veiksmus reikalingus atlikti po gero sekso, nuėjome miegoti.

Reklama