Išbandėm ėjimą pėstute iki miesto. Pakeliui sustojome kiek atsikvėpti ir nusišluostyti devynis prakaitus. Kavinukė visai netoli Rijekos traukinių stoties, kylant gatvele aukštyn vadinasi “Pavarotti”. Veliki macchiato (didelė kava su pienu) čia kainavo tik 7.50 Kn, kas mus labai pradžiugino… kol tos kavos neatnešė. Baisinga muilo skonio kava. Neperdedu. Vienintelė laimė, kad prie muilo patiekė ir vandens, kuriuo jį galėtume nuskalauti. Neperdedu. Dar tos kavos buvo labai mažai, bet net nežinau, ar čia minusas. Jei būtų buvę skanu, būtų buvęs minusas. Na, ir dar padavėja nesirodė amžiais, nors žmonių buvo tikrai nedaug, tad negalėjom kuo greičiau iš ten pabėgti ir man teko spoksoti į vienintelius ten buvusius vazoninius augalus – palmes. Itin artimi žmonės dažniausiai žino, kad palmės man varo neviltį, nes reiškia, kad aš labai toli nuo namų, o būti toli nuo namų man sunku. Gerai, kad bent Morta mėgsta palmes. Ai, ir dar padavėja nežinojo, ar jie priima korteles.

Dar ėjom pasivaikščioti molu. Em. Kaip čia pasakius. Nelabai kažką yra eiti kilometriuką, kai jūra slepiasi už aukštos sienos. Apsimetėm nesupratusios kroatiškų užrašų ir galiausiai užsiropštėm ant sienos, kad pažiūrėtumėm į jūrą. Nelabai įdomi. Pernelyg žydra ir rami. Bet čia jau subjektyvumai.

Perkepusios užsukom į konoba “Ribar” (užeigą “Žvejys”). Čia pigiai ir skaniai pavalgėm (skaičiuojant vietiniais matais, žinoma). Morta valgė ryžius su kalmarais už 30 Kn, o aš užsisakiau pomidorų sriubos už 11 Kn ir blynelių su šokoladu už 15 Kn. Sriuba buvo absoliučiai dieviška, bet… blyneliai buvo su marmeladu. O aš nuoširdžiai nemėgstu marmelado. Na, bet iš blynelių išspaudžiau visą marmeladą, kiek tik sugebėjau, o šleikštų saldumą nugesino alus. Baisiai nemėgstu šokdinti padavėjų, nes neva turėčiau tokią teisę. Fui. Beje, savo pasirodymu mus nudžiugino kiek namus priminęs vietinis gyventojas – balandis. Tiesa, akivaizdžiai ne iš pasiturinčios giminės, visas nupiepęs ir apsipešiojęs. Morta nusprendė, kad jis matyt taip skurdžiai atrodo, nes nevalgo žuvies (visgi prie uosto jos apstu). Dar mus džiugino vietinė fauna, puikiai atitinkanti užeigos pavadinimą: už poros staliukų garsiai ginčijosi trys senoliai, matyt, vietiniai žvejai. Ne itin patrauklios išvaizdos, o kolegos lietuvaičiai turbūt nepasibaimintų jų pavadinti bomžais ar kitais gražiais nacionaliniais epitetais, nepaisant fakto, kad jie gėrė alų kavinėje, o ne prie jos. Išgirdome turbūt visą įmanomą gausių kroatiškų keiksmažodžių racioną, o didžiausiai mūsų nuostabai, vienas jų išvažiavo namo su taksi. Žodžiu, nespręsk apie knygą iš viršelio, byloja liaudies išmintis ir Mortos (čia tiesiogiai apie knygą) išmintis.

Vėliau iškeliavom ieškoti interneto. Užsukom į kavinukę, kurios pavadinimo dabar niekaip neatsimenam. Kai atsiminsim, paredaguosim šį straipsniuką. Čia galima įsigyti įvairiausių pieno kokteilių, bet mes apsiribojom skania kava už 8 Kn. Čia mėginom plepėti su namais, o mano pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti blogą, kad pagaliau galėtume pranešti plačiajai visuomenei, kaip gi mums čia gyvenasi. Tiesa, internetas buvo tragiškas (mūsų mylimieji Gric&Guc sekmadieniais nedirba), tad Mortukę greitai ištiko kažkas panašaus į įsiūčio priepuolėlį ir ji patraukė namo. Plius minus viską sutvarkiusi grįžau pas ją nešina akcijiniu alumi ir šikpopieriu (kurio mes dar nebuvom įsigijusios!), o tuomet… kokia staigmena – Mortukė sėdėjo prisijungusi prie interneto! Deja, kažkas neužilgo išjungė rūterį ir nuėjo miegoti, tad ir mūsų internetas kambaryje baigėsi. Kaip vėliau supratome, tikrai tai buvo vienetinis sėkmės atvejis.

Advertisements