Pirmadienis buvo didi diena – buvom pakviestos į fakultetą susitikti su Sanja Žubčić paplepėti akademiniais klausimais. Taigi, iškeliavom miestan. Iki susitikimo Mortai reikėjo pasidaryti dokumentinių nuotraukų, o man – išsikeisti pinigėlių. Kai vėl susitikom, Morta neatrodė labai laiminga, o priežastis labai paprasta – nepaisant įnirtingų ginčų su dėde fotoateljė, jos nuotraukos kainavo 50 Kn. Dar ir dabar paminėjus nuotraukas jos veidas mažumėle persikreipia.

Iškeliavom ieškoti fakulteto. Bebekas mums buvo papasakojęs, kur eiti, bet nusprendėm pasitikslinti. Turizmo informacijoje mums negalėjo paaiškinti nei kur yra gatvė, kurios mes ieškom, nei kur yra mums reikalingas fakultetas. Žemėlapyje tos gatvės nebuvo. Kelio paklausėm trijų moteriškių. OMG. Jos viena per kitą šaukdamos atėmė iš mūsų žemėlapį ir ėmė ginčytis tarpusavyje, kur gi ta gatvė, kurios mums reikia. Turėjom dvi skirtingas versijas. Viena moterėlė atrodė kiek labiau susigaudanti, o ir jos nupasakotas kelias bent jau buvo ta pačia kryptimi, kaip ir Bebeko, tuo tarpu kita mus norėjo nusiųsti autobusu nežinia už kelių kilometrų į miesto pakraštį. Po 5 min. trukusio šaršalo šiaip ne taip atsiėmėm iš jų žemėlapį ir patraukėm aukštyn. Atsisveikinusi su jomis nusprendžiau, kad pabendravus su tokiomis damomis darosi nebe taip ir nuostabu, kodėl bent jau vyresnės kartos moterys Kroatijoje laikomos kažkuo panašiu į žemesnę kastą.

Vėliau dar pora kartų paklausėm kelio ir šiaip ne taip radom, ko ieškojusios. Pastatas nerealaus grožio, bet kelias iki jo – žudantis. Dar labiau mus nužudė tai, kad visgi atėjom ne į tą pastatą! Pasirodė, kad su alaus pagalba ne itin atidžiai perskaičiau laišką, kuriame buvo pasakyta, kur mums eiti. Pasirodė, kad Rijekoje yra du filosofijos fakultetai. Pasirodė, kad nuėjom visiškai ne į tą. Džiugu, kad jaunas ir labai malonus prodekanas susiskambino su Sanja ir super aiškiai papasakojo mums, kaip nusigauti ten, kur mums reikia.

Žinoma, pakeliui nusprendėm atlyginti sau už vargą kopiant į kalną. Sustojom mažoj, bet jaukioj kavinukėj „Corto“. Akį patraukė iki skausmo pažįstamas piešinėlis – švyturys. Kava kainavo 8 Kn ir buvo skani. Išplempėm visą vandenį, kurį mums atnešė prie kavos ir patraukėm toliau.

Eidamos matėm kelių reguliuotojas, jaunas merginas. Tuomet, eidamos per Korzo, pagrindinę Rijekos pėsčiųjų gatvę, matėm pilnas kavines vyrų, besimėgaujančių kava ar alumi. Ir vėl toptelėjo tas niekingas klausimas: kada gi jie dirba? Ir vėl ta pati niekinga mintis – viską pas juos daro moterys.

Galiausiai radom fakultetą, kurio ieškojom. Labiausiai mus nustebino tai, kad viename pastate yra ir pradinė mokyklėlė, ir pagrindinė mokykla, ir filosofijos fakultetas. Užsiropštusios į trečią aukštą radome mums reikalingą kabinetą, o jame, kaip paaiškėjo, ir savo dėstytoją. Labai maloni moteris, zagrebietė, tad puikiai mus suprato, kad pasiklydome. Paplepėjom apie mokslus, mums parodė vadovėlius, bet nusprendėm, kad jie mums per lengvi. Vai, kaip buvo džiugu – visgi mes kažko išmokom per trejus metus! Sužinojom, kad mes būsim tik trys užsienietės. Dar daug visko sužinojom. Kaip ir tai, kad dar vis negausime interneto savo kambaryje.

Tai sužinojusios, eilinį kartą patraukėm į „Gric&Guc“. Čia pabaigėm tvarkyti blogą ir sukėlėm, ką jau buvom parašiusios. Radau nemalonų laišką iš namų, kuris mane baisiai sunervino, tad Mortukė mane paliko pabūt su savimi. Kai parsiradau namo jau visiškai naktį, įsliūkinau į tamsų ir liūdesiu kvepiantį kambarį. Matyt, mums jau buvo atėjęs tas metas, kuris ir negalėjo neateiti. Ore tvyrojo kažkas blogo, karštis smaugė, o lovos rodėsi baisiai nepatogios. Gerai, kad visada išaušta rytas.

Reklama