Čia pateikiami vakarykštės dienos įvykiai. Taigi, mūsų rugsėjo 29-oji:

Va šiandien tai apturėjom dieną. Kunkuliuoja pyktis, norisi rėkti visus žinomus rusiškus, angliškus ir kroatiškus keiksmažodžius ir ką nors spardyti, pvz., vyrą iš registratūros. Kad galėtumėte labiau suprasti, iš kur toks pyktis, turėtumėte turėti omenyje, kad pirma, laukėm, kada prasidės paskaitos, nes norėjosi nebe laisvo grafiko, peno smegenims ir kad būtų kur nukreipt mintis, kurios vis skrieja namų link nuo nelabai turėjimo ką veikt, ko pagrindinė priežastis – pinigų stygius; antra, šiandien lygiai dvi savaitės mūsų kasdienio svaigimo apie internetą kambaryje, troškom jo kaip velniai žino ko, kad nebereikėtų leisti pinigų, kurių ir taip mums trūksta, kavinėse už tai, kad galėtume prisijungti prie interneto, kad galėtume palaikyti ryšį su namais, kurių mums trūksta ir kurie glemžiasi mūsų mintis, kad ir kokios veiklos beprisigalvotume. Abi turėjom savų priežasčių, kodėl mums mirtinai reikėjo to nelemto visagalio interneto. Taigi, turėdami omeny tokią mūsų savijautą ir lūkesčius, galite skaityti, kas gi šiandien nutiko.

Nervas nr.1: Kas atspės, kas atspės? Netikėta, bet tai ta pati geriausia mūsų draugė – biurokratija! Negi nustebote? Po ilgo ropštimosi į kalną stačiomis gatvelėmis ir krūvomis laiptų, 10 val. ryto jau buvom fakultete, visos spirgėdamos, kad gausim internetą ir studentų knygeles. Atstovėjom eilutę, o jai pasibaigus buvom apdovanotos milžiniška krūva popierių. Valio!!! Nerealus gėris yra tai, kad už studento knygelę reikia sumokėti 100 Kn (50 Lt)! Plius, trankėmės ieškodamos pašto, kuriame galėtume palengvinti savo pinigines. Po šio didžio malonumo grįžom prie fakulteto, sėdom ant suoliukų ir, giliai įkvėpusios, kibom pildyti tos šūsnies popierių. Garbės žodis, tiek kartų savo vardo, pavardės ir kitų duomenų dar nesu vienu kartu rašiusi, net kai kūriau savo parašą. O kiek visko nesupratom, ką mums ten reikėtų užpildyti :)) Bet ir tai mūsų ūpo dar nesužlugdė ir ryžtingai nukeliavome vėl atstovėti ilgą eilę. Juk tuoj gausim prisijungimo prie interneto duomenis!!! Taigi, baigusios tvarkytis su popieriais, nutursenom paskui moterėlę prie IT kabineto.

Dienos pliusiukas: Moteriškė, kuri mums įteikė šūsnį popierių ir vėliau padėjo baigti juos pildyti buvo iš tiesų labai maloni ir paslaugi, nors ties jos langeliu eilė buvo ilgiausia ir vis ilgėjo.

Dienos pliusas: Kontuperastai. Ooo, mes juos didžiai pamilom. Labai linksma kompanija. Visą laiką, kol buvo tvarkomi mūsų duomenys, prapliurpėm apie Lietuvą, kalbas, pasiklausėm istorijų apie kažkokį kompiuterinį žaidimą, nors nieko nesupratom, dar buvo užsiminta apie krepšinį… buvo iš tiesų žiauriai linksma. Išėjusios dar kurį laiką smagiai kikenom.

Dar vienas dienos pliusiukas: turėjom laisvą pusvalandį iki paskaitos, tad užregėjom gerą knygyną su gerom nuolaidom. Grįžom į niūrią realybę: Neturim pinigų.

Nervas nr.2: Nejučia atėjo laikas ir į paskaitą, tad nužingsniavom kupinos vilčių, kad va dabar tai mokysimės. Eeemm. Trečioji mūsų grupės narė – Ivana iš Australijos, turinti kroatiško kraujo ir su mama namie, kiek žinom, kalba kroatiškai, be to, pirmakursė, studijuojanti kroatų kalbą universitete. Ne, tai nėra problema. Problema tai, kad ji ne „šiek tiek“ prasčiau už mus kalba kroatiškai, kaip mes buvom perspėtos. Ji labai sunkiai kalba kroatiškai. Nesupranta net tokių žodžių, kaip „daiktavardis“ ar „veiksmažodis“. Apie kokius bendrus mokslus gali būti kalba? Mes juk verčiam „Osmaną“!! Dėstytojos veidas kokiai pusei minutės suakmenėjo tai išgirdus ir ji ėmė dirsčioti į Ivaną, tad tikim, kad mus atskirs, bet tai šiandienos dviejų paskaitų, judančių vėžlio žingsniu nepaįdomino. Gerokai nusivylusios patraukėm namo, bet mus guodė mintys, kad paminėjusios „Osmaną“ turbūt išlošėm semestro Kroatijoje vertus mokslus, be to… juk pasijungsim internetą!

Nervų sprogimas nr.1: Trumpa priešistorė tokia, kad kai prisiregistravom bendrabutyje pačią pirmą dieną Rijekoje, registratorės paklausėm apie internetą ir ji mums pasakė, kad užtenka gauti prisijungimo duomenis universitete ir turėti kompiuterius. Tuomet mums registratūroj įteiksią CD su reikiama programa ir informacija, kaip prisijungti ir valio! Prisimenant mokslus Zagrebe, mums net nekilo abejonių, kad gali būti kitaip, tad vos grįžom į bendrabutį, Morta iškart registratūroje paprašė dviejų kabelių internetui (nes kambaryje, priešingai, nei Zagrebe, jų neradome) ir kompakto. Jau minėjom, kad moterys Kroatijoje žemesnė kasta? Taigi. Vyras registratūroje pradėjo juoktis ir šaipytis iš mūsų, kad brangiai mums tai kainuosią, tuomet pasinėrė į pokalbį telefonu, o taip pat prie registratūros langelio stovėjusiam vyrukui leptelėjo: „pasakyk tu joms [toms vištoms (aut. pastaba)]“. Studentas buvo normalus žmogus ir paaiškino (jė! pagaliau kas nors paaiškino!), kad kabelius turime nusipirkti pačios, o jie tekainuoja ~10 Kn, tad nieko čia labai baisaus. Negaliu apsakyti mūsų įniršio, nes ta tetutė iš pirmo vakaro mums ir apie naktinius autobusus, kurie neegzistuoja ir apie dar kažką priskiedė, o tas senis registratūroj absoliučiai išjuokė ir pasijutom bele kaip pažemintos. Kaip ten bebūtų, kuo skubiau išlėkėm iki artimiausio prekybos centro. Per tą įniršį ir skubėjimą net neužsukom į kambarį pasiimti daugiau pinigų.

Dienos gėda: Ne, tai nebuvo pažeminimas, kurį jautėm, kai iš mūsų atvirai šaipėsi senis. Parduotuvėje pamatėm, kad kabeliai kainuoja gerokai daugiau, nei 10 Kn. Buvo tik vienas trumpesnis kabelis už 32 Kn, o kitas pigiausias kainavo 55 Kn. Na ką gi. Tikėdamosis, kad perkam tikrai tuos kabelius (bent jau grąžinti juos būtume galėjusios), patraukėm prie kasos. Sumokėjau 32 Kn už pirmąjį kabelį, o tada atėjo eilė antrajam. Morta nežinojo, kiek turi pinigų kortelėje, tad pamėgino sumokėti, bet sąskaita nebuvo pakankama. Uf. Na ką. Negi taip lengvai pasiduosim? Sukrapščiau 13 Kn grynais :)) Paprašėm, kad iš Mortos kortelės pamėgintų nuskaityti 32 Kn. Dabar paskaičiuokite :))) Nei man, nei Mortai (juk mes filologės, skaičiai nėr mūsų stiprybė), nei pardavėjai(!) laiku nešovė į galvą, kad trūks dar 10 Kn. Ką gi, tuomet į trasą stojo mano kortelė, nors buvau praktiškai įsitikinusi, kad iš jos išsiėmiau viską iki paskutinio lito :)) Visgi stebuklas įvyko ir mes, turėdamos net du laidus, besikeikdamos iškurnėjom atgal į bendrabutį. Kadangi Mortą gąsdina mano vis dar ganėtinai lietuviški vaikščiojimo per perėjas įpročiai, ėmėm juokauti apie draudimą (beveik susilažinom, kad savąją išmoką gausiu pirmoji). Galiausiai Mortukė nusprendė, kad jau norėtų gauti pusę draudimo sumos kaip moralinę kompensaciją. Pasakiau, kad moralinė kompensacija bus tai, kad mums lyg ir žada sumokėti stipendiją ir už rugsėjo mėnesį, bet Morta taikliai pastebėjo, kad su jų tempais galim jos nesulaukti ir iki semestro pabaigos. Mintys, kaip galėtume išleisti tokią visai mielą dūšiai sumą, kiek pradžiugino mūsų moteriškas širdeles, bet greitai vėl grįžom į realybę: nei pinigų kišenėj, nei vakaras baigėsi.

Galutinis nervų sprogimas: Kas gudrus, jau atspėjo – šiandien mes prie interneto taip ir nesugebėjom prisijungti. Mortai programą išvis atsisakė instaliuoti, o man ji paprasčiausiai neveikė. Neatlaikiusi įtampos kambaryje, mano sugyventinė iškeliavo trumpam pasinaudoti prie prakeiktosios registratūros esančiu kompiuteriu. Netgi su internetu, labai trumpam. Ko tik aš nebandžiau likusi viena. Nesuskaičiuosiu, kelias dešimtis kartų mėginau vis iš naujo, viską tikrinau, ar padariau būtent taip, kaip rašoma tame gide blondinėms, bandžiau daryti bele ką, ką tik sugalvojo mano menkas kompiuteriniuose reikaluose protelis, bet viskas veltui. Po dviejų nevilties valandų, kone pradeginus žvilgsniu to blondinių gido, užbombardavus savo brangiausiąjį nevilties ir įsiūčio ant visos kroatų nacijos žinutėmis bei išspaudus vieną kitą niekuo nepadėjusią ašarą, šiaip ne taip pasidaviau, nes pradėjo belstis protelis, kuris pasakė, kad rytoj galėsim užsiropšt į tą kalną pas linksmuosius kontuperastus, o jie turbūt per daugiausiai 15 min. viską sutvarkys. Be to, jaučiausi pavargusi nuo nervų ir pykčio, o galiausiai ir bejėgiškumo jausmas patapo toks didis, kad kone dusino. Galiausiai grįžo ir Morta. Dar labiau pridusus ir nekęsdama ne tik kroatų, bet ir paties interneto.

Reziumė: pašaliniam skaitytojui gal toks nervų protrūkis ir pasirodys juokingas, tačiau, būkite geri, nesijuokite. Laikau save nepataisoma optimiste, o gal šiaip esu naivoka, bet šiandienos buvo gerokai per daug: mūsų itin paprasti lūkesčiai žlugo, pažadai nebuvo įgyvendinti, o mes pačios buvom išjuoktos. Oficialiai pareiškiu: tai buvo blogiausia diena iš visų kadanors kokiomis nors aplinkybėmis praleistų dienų Kroatijoje. Gerai bent, kad rašymas apie tai nuramino nervus. Ačiū, kad skaitote. Labos nakties su šiaip ne taip dieną išgelbėjusiais Sigur Ros.

Advertisements