Vakaro įžanga

Atleiskite tie, kurie laukėte mūsų nuotykių, už ilgoką pauzę – po patirto streso ir nemalonumų mums reikėjo keleto dienų ramybės, apmąstymų ir drybsojimo lovose, mėgaujantis pagaliau išsikovotu/nusipirktu internetu. Nelabai kur buvom, neką tematėm, tad ir pasakot nebuvo ką.

Šeštadienį mūsų letargas pagaliau baigėsi. Tiesa, man tikrai reikėjo prisiversti išsiropšti iš lovos. Padėjo tik suvokimas, kad Kroatijoje gulėti lovoj visą dieną – nuodėmė, o ir reikėjo nuvyti nostalgiškas mintis apie tai, kad visa mano skautiška šeima dabar smagiai stovyklauja netoli Aukštadvario ir kaip norėčiau būti su jais. Tad ilgai nesvarsčiusios su Mortuke išsiruošėm miestan, nusprendusios, kad už visą praeitą savaitę reiktų sau kaip nors atlyginti, o negalėjom sugalvoti nieko geresnio už jūros gėrybių salotas “Grinc&Guc’e”. Čia tos pačios nuodėmingai skanios ir sąlyginai pigios salotos (35 Kn).

SSA47744

Padavėjai mus jau gerai pažįsta, tad vis eidami pro mūsų staliuką pakalbindavo, kol galiausiai paklausė, kodėl mes tokį savaitgalį sėdim čia, mieste. Pasirodo, savaitgaliui visa Rijeka išsidangino į užmiestį – Kastav miestelyje vyko kažkokia šventė (tiesa, taip ir neišsiaiškinom kokia).  Paaiškėjo, kodėl visas miestas atrodė lyg išmiręs – beveik niekur nebuvo matyti žmonių, net kavinės pustuštės. Ėmėm klausinėti padavėjų, kaip mums ten nukakti. Patarė vykti su taksi. Šį variantą iškart atmetėm. Tuomet pasakė, kad iki ten turėtų važiuoti autobusas, gal net nemokamas, bet koks tiksliai, nežinojo. Jie kaip pamišę važinėja su taksi.

Neaiškumai, kaip nuvykti į puotą kiek atėmė ryžtą, bet mes buvom paragintos: “Ei, damos, jums reikia avantiūrų, kitaip nieko čia nepamatysit!” Kas teisybė, tas ne melas, tad suplanavom, kaip eisim į autobusų stotį klausti tikslios informacijos, bet čia nuo gretimo staliuko pasigirdo: “Merginos, jūs į Kastavą? Puiku! Mes irgi! Galite važiuoti su mumis!” Mus kvietė prisijungti visai smagi kompanija: trys vyrukai ir viena moteris. Turbūt labiausiai mus nudžiugino tai, kad tarp jų buvo viena moteris :) Nusprendusios, kad “saugu”, priėmėm kvietimą, ta proga mums dar ir alaus užsakė – kad jų laukti nebūtų nuobodu.

Čia, prieš tęsiant istoriją reikėtų paminėti tam tikrus kroatų bendravimo ypatumus. Kroatai labai daug laiko praleidžia kavinėse ir visada sąskaita apmoka vienas žmogus.  Kitą vakarą moka kitas ir t.t. Taigi, jei jus pakviečia prisijungti kroatų kompanija, greičiausiai jus ir pavaišins. Mes buvom priimtos kaip jų viešnios, tad vaišinomės. Pliusas: taupai pinigus. Minusas: gali tekti peržengti savo galimybes, jei nenori įžeisti jų vaišingumo.

Taigi. Gurkšnojant prie mūsų prisiplakė vienas gerai įkaušęs ir itin “galantiškai” nusiteikęs vyriokas, kuriam Morta akivaizdžiai labai krito į akį. Kroatas, 33 m. gyvenantis italijoje, viso turintis kokių 40 metelių. Aha, daugiau nieko sakyti ir nebereikia. Vakaras su juo baigėsi taip, kad jis Mortai prieš nosį padėjo savo BMW raktelius ir prieš mūsų valią užsakė mums alaus, kurio taip ir neparagavom. Teko žvilgsniais kviestis į pagalbą padavėjus, nes dėmesys pasidarė pernelyg intensyvus, o galiausiai mūsų naujieji vakaro draugai nebeištvėrė ir palikę puspilnius bokalus išsitempė mus iš kavinės, nes matė, kad gerbėjas nepasitrauks.

Avantiūra

Drąsiai galime sakyti, kad leidomės į avantiūrą. Mat mūsų vakaro draugai ne tik pavakarieniaut buvo atėję į “Gric&Guc”, bet ir alučio pagurkšnoti. Tai, kaip staigiai jie pašoko nuo staliuko ir paragino “Greičiau, jau reikia važiuoti”, leido mums manyti, kad kažkas atvažiavo mūsų pasiimti, draugai ar taksi. Kur tau! Atėjom prie automobilio ir jie pradėjo svarstyti, kuris vairuos! Be to, mes buvom šešiese. Susižvalgėm, bet kelio atgal nebebuvo, tad įlipom ir… išvažiavom. Galvojau, kad apsi… iš baimės, kai ties kiekvienu posūkiu vairuotojas sakė “ups”, visas ekipažas stengėsi padėti vairuoti ir t.t. Kažkokiais būdais pravažiavę pro pora policijos ekipažų (galvojau, kad jei sustabdys, tai būsim deportuotos), atsidūrėm Kastave ir… vairuotojas atbuliniu stuktelėjo į kitą automobilį! Na juk negalėjo būti kitaip, tiesa? Džiaugėmės tuo, kad avarija buvo tik tokia – realiai niekas nenukentėjo, tik vairuotojo piniginė palengvėjo 500 Kn. Tai vakaro anaiptol nesugadino. Kolegos kroatai pakeiksnojo kito automobilio vairuotoją ir tempėsi mus kartu į šventės sūkurį.

SSA47779

Čia šiaip nuotrauka iš tam tikros teritorijos, kurią reikėtų traktuoti kaip diskoteką, tačiau skirtumo tarp to, ką matote čia ir ką mes matėme gatvėse – jokio. Visur vaikščiojom susikibę traukinuku. Šventimo pobūdis irgi įdomus: tikslas – apkeliauti kuo daugiau “punktų”, ten prasigrūdi iki baro, nuperki rinkinėlį savo kompanijai ir brauniesi atgal, tikėdamasis, kad minia tavo draugų nenunešė gerokai į šoną. Rrrr, egzotika. Mus čia atvežė turėdami vienintelį tikslą – mes turėjom paragauti medicos. Medica – kažkas panašaus į mūsų krupniką, tik alkoholio nesijaučia, nors turi 45 laipsnius (jau jaučiat pavojų, tiesa?). Taigi, mes ir paragavom. Kaip kokie tai asocialūs asmenys – tarpuvartėj, nes ten radom kiek mažesnę spūstį.

SSA47759

SSA47761

Drįstu teigti, kad čia mūsų vakaras ir mūsų naujųjų pažįstamų vaišingumas tik prasidėjo, nes, kaip jau sakiau, reikia eiti nuo “punkto” prie “punkto”. O atsisakyti – nevalia. Juk jie mus čia atsivežė kaip viešnias!

SSA47763

Ir taip dar keliuose “punktuose”… Beje, viename jų mane nepaprastai sužavėjo medicos pateikimo būdas ir gėrimo tradicija. Gėrimas pateikiamas stikliukuose iš ledo. Tokiu atveju gėrimą reikia gerti greitai, kol stikliukas neištirpo, o pačią tarą gerai užsimojus mesti žemėn, kad ištykštų. Labai smagu :)

SSA47766

Jei pažaisite žaidimą “surask vieną skirtumą”, nuotraukoje galit pamatyti, kas nutinka, jei stikliukas tavęs laukia pernelyg ilgai. Vakarui bėgant galima buvo pasidžiaugti, kad mūsų vairuotojas teišgėrė tik pora stikliukų ir vieną alaus. Turint omeny, kad mes ten prabuvom iki neblogų paryčių, tai nebuvo pats blogiausias variantas.  O kai po ilgų įtikinėjimų ir nepavykusių atsisakinėjimų mūsų draugai kroatai pamatė, kad mums jau TIKRAI nė per kurį galą nebetelpa jų vaišingumas, nusivedė mus į tą teritoriją-diskoteką, kad mažumėle išsigaruotume. Čia galite pamatyti ir linksmutį mūsų vairuotoją :))

SSA47790

Aha, būtent šitas dėdė banginio ūsais :)

Dar būtų galima paminėti mano mažąjį nuotykį, palikusį man oi kokį įspūdį. Viską pasako pati nuotrauka:

SSA47768

Aha, o už poros metrų ir patys policininkai stovėjo. Įsivaizduojat, kad taip būtų galima padaryti Lietuvoje? Aš tai ne. Bet man buvo liepta atsipalaiduoti ir prisėsti pailsėti. Paklausus, o kaip visgi policininkai reaguos, man buvo atsakyta: “nežinau, bet šventė ir jiems yra šventė”.

Dar apie bendrą atmosfera galima būtų pasakyti tiek, kad nerealus jausmas, kai stovi suspaustas minioje, o visi aplinkui visa gerkle dainuoja kroatiškas dainas. Jie turi laaaabai gerų dainų ir visi jas žino. Turbūt lengviausia būtų įsivaizduoti Kaziuko mugę, kur visi geria alų, vyną arba krupniką ir visa gerkle dainuoja Mikutavičiaus, Mamontovo, Kernagio ir Anties dainas. Turbūt būtų kažkas panašaus.

Reziumė

Parsiradom paryčiais. Neįtikėtina, bet saugiai ir jau be jokių avarijų. Pristatė iki pat bendrabučio durų. Kadangi visiems buvo smagu susipažinti, kroatė paprašė mano telefono numerio, kad dar galėtume susitikti. Smagu, nes tai buvo pirmoji reali pažintis su vietiniais.

Kita diena buvo sunki. Kiekviena kūno ląstele jautėm kroatų vaišingumą, o didelio apetito – ne. Dar pamatėm, kokie purvini mūsų batai, drabužiai, rankinės, žodžiu viskas. Ištepliota purvu nuo trankymosi į sienas prieš savo valią ir lipnu nuo medicos.  Eilinį kartą supratau, kaip ne mano stilius yra masinės išgertuvės, kai aplinkui vemia ir sisioja ant sienų, o paskui voliojasi ant to paties grindinio šiltutėliai paaugliukai. Ir kad diskotekos su bumčiku, nuo kurio širdis kalatojasi irgi ne man. Bet, velniai rautų, smagu buvo! Taigi pamatėm, kaip kroatai “tūsinasi”!

O šįryt sulaukėm žinutės, kurioje buvo klausiama, ar mes tikrai norėtume pamėginti susirasti darbą Kroatijoje ir gavom numerį moters, ieškančios darbuotojų studentų. Kai sukaupsim ryžto, būtinai paskambinsim :)

Advertisements