Nuo ko pradėti? Jau tubūt skaitėt, kaip mums nesiseka, ar ne? Taigi vat. Galvojom , kad jei mums niekas negali padėti susitvarkyt interneto, tai pasikvietėm į savo mažą  kabariuką vietinį bendrabučio kompiuterastą. Aišku, per kančias ir per vargus, bet mes galvojom , kad su kroatiškais tempais jis ateis po kokių dviejų savaičių, nes prieš tai, kad jis ateitų, mes registratūroj turėjom užpildyti „tipo prašymą“. Aišku, buvom beviltiškai nusivylusios ir nusprendėm, kad gal geriau jau eisim gert kavos ir net Giedrės telefono numerį parašėm ant savo durų, jei jis nuspręstų ateiti anksčiau. Bet mums nespėjus net išeiti, pasirodė JIS – Palaimintasis… O tai buvo tas pats berniukas, kuris mus išjuokė dėl kabelių prie prakeiktosios registratūros. Bet pasirodė jis visai mielas ir mums pasakė daug įdomių dalykų – pvz. tai, kad mano internetas neveiks, nes “arba su su mano kompiuteriu kažkas blogai, arba su laidu, kuris yra giliai sienoje, ir ja reikėtų išgriauti norint tai pataisyti“… Aišku, mums nuo to pasidarė DAUG lengviau, bet pasidžiaugėm bent jau tuo, kad Giedrės siena veikia. Jėėėėėėė! Pasinaudoję Giedrės siena ir pabendravę su Lietuva, nuėjom  miegot, nes, kaip žinia, paskaita mums turėjo prasidėti 08.00. Ryto!…..

Atsėdėjom paskaitą ir žinojom, jog po paskaitos Giedrei būtinai reikia pasidaryti nuolatinį, kad galėtume laisvai važinėti autobusais namo. Taigi, nuėjom iki autobusų stoties….O TEN – milijardas žmonių, nes buvo pirmoji mėnesio diena, kai visiems reikia pasispildyti nuolatinius. Stovėjom ilgai… Stovėjom taip ilgai, kad aš nusprendžiau  palikti Giedrę eilėje, o pati nuėjau į turgų nusipirkti vynuogių ir nektarinų. Aišku, neišvengiau vogtų kvepalų siūlytojo, bet juo nesusigundžiau ir parskubėjau atgal pas kambariokę, kuri vis dar stovėjo toje pačioje eilės vietoje, kaip ir iš pradžių. Kai galiausiai atėjo jos eilė, mes supratom, kodėl ji buvo tokia ilga ir nejudanti – ten sėdėjusi tetulė dirbo TAIP lėtai, kad praradom bet kokią viltį ne tik dėl interneto, bet ir dėl autobusų. Bet kai ji suprato, kad mes ne vietinės ir ko mes norim, darbas dar labiau aplėtėjo.. Ji ilgai ir nuobodžiai kapstėsi tarp popierių, klausinėjo savo kolegių, ar Giedrei, kažkokiai merginai iš nežinomos šalies, tikrai duoti nuolatinį bilietą su nuolaida ir galiausiai, kai aš, neištvėrus įtampos ir tetulės pykčio, sulaukiau Giedrės lauke su nuolatiniu rankoj, man prašviesėjo diena. Panelei Zurbaitei, matyt, irgi…

Dienos eigoj mes sumąstėm milijoną interneto prisijungimo galimybių, (sienos griovimas irgi įskaičiuotas). Todėl aš nuvažiavau stotele toliau (Giedrę paleidus namo) iki prekybos centro, kad išsiaiškinčiau, ar mūsų teorijos teisingos. O pasirodė, kad taip – mums reikia „Switch‘o“ – prietaiso, kuris išsklaidytų interntetą iš vieno jungiklio (po ilgų klajonių „interneto link“, aš tikrai suprantu nemažai informatikų žargono). Tačiau prekybos centre tokio prietaiso žmogai neturėjo… Gerai tik tiek, kad pasitaikė normalus vyrukas, kuris suprato ir paaiškino (o žinant mano kroatų kalbos žiniais kompiuterių tematika, tai jis TIKRAI SUPRATO) kur tokį daiktą nusipirkti.

Taigi nusprendėm išvažiuoti į miestą jo paieškot, o jei nerastume, tai bent jau po miestą pasitrankyt.

Nuėjom tiesiai ton vieton, kur man patarė vyrukas iš prekybos centro ir ten susidūrėm su to daikto, kurio mums reikėjo, didelėm kainom. Bet nusprendusios, kad interneto mums verkiant reikia (tiesiogine to žodžio prasme), sumokėjom visą skaudžią kainą ir labai laimingos nuėjom į kavinę paminėti didžio įvykio. Gerai, kad kol ten sėdėjom, mus apšvietė kažkokia dieviška šviesa ir mes supratom, kad iki pilnos laimės arba iki pilno interneto buvimo mums trūksta dar vieno kabelio (!!!). O kabeliai ir apskritai technika mums jau tikrai atsibodo… Taigi, greitai išskubėjom to nelemto kabelio pirkti..

Visą kelią namo meldėmės, kad tai būtų paskutinis mūsų žygis dėl interneto, nes tikrai dar nei viena iš mūsų nesame tiek daug padarę, kad jis būtų.

Grįžę namo greitai sujungėm visus laidus ir BEPROTIŠKAI LAIMINGOS, kad jis YRA (jis yra, yra yra YRAAAA!!!) , puolėm su visais kalbėtis ir pasakoti savo nuotykius.

Tuo pačiu pasidžiaugėm, kad bent jau sienos nereikės griauti, tačiau vaizdas mūsų kambary gana negrįžtamai pasikeitė – po Giedrės stalu dabar gyvena milijonas laidų ir jie visi yra susipynę į vieną didelį mazgą. Manau, kad šiam naujam gyventojui reikės duoti vardą…

Šiuo metu mes abi esam pasinėrę į interneto džiungles ir labai aktyviai po jas naršom. Tiesa, tai ne visada atneša tiek džiaugsmo, kiek mes tikėjomės, tačiau vistiek miegot eisim laimingesnės nei anksčiau. Juk turim internetą!…

Reklama