Pavakary išsiverčiau iš lovos, kiek apsitvarkiau ir iškeliavau kaip katinas. Mane kvietė jūra.

Sėdau į 6 autobusą, pavažiavau iki centro, užkrimtau mėgstamojo pizza cut už 6 Kn, nusipirkau bilietą į abi puses antrajai zonai už 22 Kn ir nutapnojau į stotelę laukti 32 autobuso, važiuojančio Lovrano kryptimi. Išlipau Opatijoje. Mes čia buvom su Morta – dar neprasidėjus mokslams atvažiavom čia pasidegint ir išsimaudyt jūroje, nes Rijekoj paplūdimių nėra (bent mums taip sakė). Nuotraukas ir trumpą aprašą įkelsiu vėliau, kaip ir pasakojimą apie Bitlus rokenrolo mieste bei dar šį bei tą.

Kaip žinia, pietuose labai greitai sutemsta, tad apie 19 val., kai išlipau Opatijos centre, jau buvo tamsu kaip nakčiausią naktį. Jūra jau ne šaukė, o klykte klykė, kad ateičiau pas ją, tad perėjau per gatvę ir ėmiau leistis stačių laiptukų labirintais. Kiek nusivyliau, kai pagaliau išvydau Adriją – ji buvo rami, bangavo ne ką daugiau nei Arino ežeras šiek tiek vėjuotą dieną. Visgi giliai įkvėpiau vėjų neblaškomo sūraus oro, kvepiančio jūros ežiukais, nužvelgiau horizonte mirgančius tūkstančius Rijekos žiburių ir prisėdau ant suoliuko šilčiau apsirengti. Įsiniurkiau į bliuzoną, užsisagsčiau paltuką ir kartu su šiluma ėmė plūsti ramybė. Nusprendžiau pasivaikščioti pakrante.

Opatija man rodėsi kaip milžiniška viduramžių tvirtovė,  grakščiai ir tuo pačiu kažkaip nerangiai užsiropštusi ant uolų, o jūros pakrantė – lyg apsauginė siena. Vienintelis skirtumas tarp tvirtovės ir Opatijos – siena čia buvo žemiau už pačią tvirtovę. Maždaug dviejų metrų pločio takas, vietomis grįstas baltais uolienų luitais, vietomis nulietas iš betono, vingiavo lyg norėdamas išsisukti tai nuo miesto, tai nuo jūros. Eidama negalėjau negalvoti, kad čia turėtų būti tikras įsimylėjėlių rojus: nuo tako kyla ir leidžiasi daugybės laiptukų, visur pilna mažų įlankėlių su suoliukais, arkų ir kitų jaukumų. Klausiausi, kaip caksi įstrigęs tarp valtelių vanduo, kaip jūroje pliuškenasi grublėtos uolienos ir vis uodžiau, uodžiau, uodžiau tą sunkų nuo drėgmės ir druskos orą. Pagalvojau, kad turbūt jūra traukia žmones dėl nenumaldomo troškimo būti kur nors kitur. Vieni prie jūros svajoja, kaip gera būtų ištrūkti, kiti – kaip norėtų sugrįžti. O jūra juk viena, nors ir daugeliais vardų vadinama; ji neša tuos norus ir svajones, jie susitinka kažkur gelmėse ar skrieja paviršiumi, sukeldami bangas. Juk iš tiesų palengvėja, patikėjus jūrai svajas – lyg išsiuntus laišką. Lieka vienintelis klausimas: kada jos pasieks adresatą.

Mintys nutrūko, kai, aptikau nuostabią įlankėlę, kurioje buvo… vaikų žaidimo aikštelė. Prie pat pat jūros.  Trumpam prisėdau ant akmens pasiklausyti vandens pliaukšėjimo ir paspoksoti į vienišą valtelę tamsoje. Besėdėdama pajutau nuostabų jausmą: nuo šalčio nutirpo nosies galiukas. Dievinu tą jausmą, kai visam kūnui šilta, o nosies galiukas tarsi cypsi: ei, kas jums pasidarė, nejau aš čia vienintelis sugebu išlikti objektyvus? Taip, nėra blogo oro, tik prastas apsirengimas, bet juk dar niekas nepasiuvo antnosių, tad nenuorama nosies galiukas galiausiai įtikino visą mano kūną, kad reikia susirasti šiltą prieglobstį. Dar nenorėjau atsisveikinti su jūra, tad nusprendžiau paieškoti ko nors pakrantėje. Tai pasirodė ne taip jau paprasta – aukštas mūras vis nesibaigė, laiptukai aukštyn dažniausiai vedė į gyvenamuosius namus, tad buvo užtverti varteliais, o kai galiausiai pamačiau šviesas ir aiškiai žmonių skrandžiais besirūpinančią įstaigą, už langų pamačiau baltom staltiesėm pasidabinusius stalelius, ant kurių blizgėjo lankytojų laukiančios taurės, o auksais apsikarsčiusiems į italus ir vokiečius panašiems klientams nugaras lankstė į pingvinus panašūs padavėjai. Mintis, kad už kavą reiktų sumokėti kokius 15 Lt, nunešė mane toliau nuo tų langų. Kiti langai dažniausiai buvo arba ten gyvenančių kroatų, arba tamsūs ir tušti, nes ne sezonas.

Beieškant jaukios kavinukės pakrantėje, mano žvilgsnį patraukė nendrės. Na, kitaip nesugalvojau pavadinti to reiškinio. Atrodo kaip nendrės, bet… jos kokių 3-4 metrų aukščio ir storio kaip įmitęs lazdynas. Prastovėjau pora minučių negalėdama atitraukti akių ir galvodama apie keistą gamtos didybę. Taip, žodis didybė čia labai tiko. Žinoma, ėjau toliau. Tiesą sakant, galvojau, kad galiausiai atsimušiu į kokius nors laiptukus ir pasirodys, kad sugebėjau išeiti kažkur už miesto. Rodėsi, kad takas veda į niekur, tik į tamsą. Visgi pačiu netikėčiausiu momentu iš už vingio išlindo turbūt pagrindinė miestelio prieplauka, pergrūsta kateriais ir kitokiais padarais, o už jos kvieste kvietė prisėsti jaukios šviesos. Pasirodė, kad mane pasitiko du restoranai ir kavinukė tarp jų. Restoranai manęs visiškai netraukė – vėl tie auksai ir pingvinai, užtat kavinukė “Kon-tiki” pasirodė labai jauki. Štai ir sėdžiu dabar joje, mėgaujuosi kava ir šildausi stikliuku medicos.

Dėl savo/Į Jūsų sveikatą. Che, prie mano kojų susirangė milžiniškas labradoras :)

Advertisements