Štai sėdau prisėdau aprašyti vakarykštę/šiandienykštę dieną. Zurbaitės dienos įrašas jau viešai paskelbtas, todėl ir aš nutariau neatsilikti.

Mano diena prasidėjo nuo pietų,  turint omeny, kad atsikėliau 13.30h vietos laiku. Kambariokė dar miegojo, todėl nusprendžiau pietus pavalgyti VIENA. Vėliau paaiškėjo, kad šiai svajai nebuvo lemta išsipildyti. Eilė iki maisto buvo kaip per nemokamų telefonų dalinimo šventę. Bet man laukimo laikas “neprailgo”, nes štai kur buvęs, kur (geriau būtų) nebuvęs mane užkalbino už manęs stovėjęs jaunuolis. Pastebėjau ir anksčiau, kad ko tais labai nervingai trypčioja, bet kai užkalbino, dar juokingiau pasidarė – jis pasiteiravo, gal aš būsianti tokia miela ir pasakysianti  jam, kur persikėlė  restoranas “Molekulė (!?)” , nes jo nebėra toj vietoj, kur jis turėtų būti. Na, man dingtelėjo mintis, kad jis turbūt taip juokauja ir bando mane užkalbinti skaldydamas kažkokius savo fizikinius  bajerius .  Bet man užteko pasakyti iš kur aš, ir reikalai pajudėjo. Kaip vėliau išsiaškinau, toks restoranas tikrai egzistavo. Beje,  norint Kroatijoj susipažint su kokiu jaunuoliu, tereikia pasakyt, kad esi užsienietė.  Nesuprantu kodėl, bet turbūt tai veikia.. Vienu žodžiu, teko valgyti kartu su juo. Tiesa, nepasirodė jis labai kalbus ir valgė trigubai lėčiau už mane. Bet pokalbis nebuvo toks jau nuobodus, juk visą laiką šnekėjau aš. O aš sau esu visai nebloga pašnekovė :) Tiesa, pavyko išpešti visai neblogos informacijos apie gerus klubus Rijekoje, taigi, sąlyginai gerai papietavau.  Tik vat su atsisveikinimu buvo kiek sunkiau…Jis niekaip nenorėjo manęs paleisti,  atrodė truputį kaip maniakas, todėl savo telefono numerį “kažkaip netyčia pamiršau” ir susitarėm susitikti per vakarienę, į kurią taip ir nenuėjau (o jis turbūt rymojo ir laukė..).

O nenuėjau todėl, kad kažkaip po pietų priguliau ir pamigau truputį. Tada išleidau Giedrę pas jūrą ir dar truputį pamiegojau.  Bet supratau, kad nenoriu viena sėdėt namie, kai viskas miestas tūsinasi.  Ir kaip tik gavau draugo žinutę, kviečiančią prisijungti prie nuotykių paieškos. Taigi išvažiavau.

Pirmiausia nuėjom į naują ir jau mano pamėgtą barą “Grinch”. Primena neblogą skylę, bet atmosfrera – puiki (barmenė su baro savininku šoka valsą, aplinkui bėgioja lankytojų šunys ir t.t) Viskas puiku neskaitant to, kad nėra kuo kvėpuot – kaip žinia, įstatymas, draudžiantis rūkyti kavinėse kroatams galiojo 2 savaites..taigi dabar VISI VISUR  rūko. O tai man yra baisiai nepatinkantis dalykas.  Plepėjom ten, kol gavom pakvietimą prisijungti prie kitų “kažkokių” draugų, nes pas kažkurį – PLOTAS! Pasijaučiau smagiai, lyg grįžus į ankstyvos jaunystės laikus ir mes išskubėjom.

Nukakom į butą Rijekos centre, o ten jau pamačiau pažįstamų veidų, kuo iš tikrųjų labai apsidžiaugiau. Na, paskui iš karto sekė susipažinimo su visais scena, kuri susideda iš klausimų ir komentarų: Kokia kalba šnekėsim? LIETUVA? O kas tave vertė pasirinti tokį dalyką? Spaudžiu ranką už drasą. Tai tipo, tau čia šalta? Tu gi iš LIETUVOS! + pajuokavimai apie mano vardą, ko išvengti čia neįmanoma, jei nori susirasti draugų. Dėl vardo: dauguma žmonių čia kalba itališkai, o iš šios kalbos išvertus, mano vardas reiškia “mirusi”. Na, tai jiems ir man pačiai yra gana šmaikštu.

O ten publikos buvo įvairiausios, bet svarbiausi – svečiai iš Kastavo (miestas, kuriame svečiavomės, kai buvo šventė). Nors iš tikrųjų, tai ne tiek patys svečiai visiems rūpėjo, o jų dovanos. Sakoma, kad pati geriausia Kroatijoje gaminama medica (rakija iš medaus) – būtent iš ten. O jei dar naminė – padėk, Dievuli. O  medicos svečiai turėjo pakankamai – visą butelį nuo “Kokakolos”.  Žiauriai smagiai pasėdėjom, paplepėjom, chebra išmoko lietuviškai, suorganizavo mums visokių smagybių, išvykų į nacionalinius parkus, suplanavo mūsų Kalėdas ir t.t :) Bet kai visos šnekos išsikvepia, tai yra ženklas, kad per ilgai užsisėdėjom. Taigi, išėjom baliavot toliau.

Pirmoji destinacija – “Palach”. Visų “normalių” Rijekos žmonių susibūrimo vieta. Ten buvo dar labiau prirūkyta, nebuvo “Kažko Tokio”, muzika buvo prastoka ir išvis viskas greitai pasibaigė ten. Jie tiesiog paima ir įjungia šviesas, kaip kad mokykos diskotekoj.  Bet mes ne iš kelmo spirti ir neisim gi namo nepašokę. Tokioms užgaidoms visada yra viena vieta – laivas/klubas/baras ir t.t “Nina”. Publika nekokia, bet jei esi su savo draugais, tai koks gi skirtumas. Ten buvo apdovanojami prieš tai vykusio karaoke nugalėtojai. O tai man kątik suponavo mintį, kad kitą ketvirtadienį ten būsiu ir aš :)

Labai smagiai ten pasišokom ir visi vieningai nusprendėm, kad būtų pats laikas pavalgyti. Visi išėjo valgyti picos, tačiau manęs tas nesužavėjo ir aš prisiminiau praeito savaitgalio nuotykius, kai 5 ryto prie Nacionalinio Teatro valgėm karštus burekus su mėsa. Aš jų baisiai užsimaniau ir net sutikau ištvert dar pusę valandos nevalgius, kad tik galėčiau suvalgyti bureką. O juos parduoda nuo 5 ryto. Iš didelės kompanijos likom trise, bet su  maistu rankose. Laukti buvo verta. Aš turbūt dar nieko tokio skanaus nesu valgius :)

Visa chebra išėjo atgal į butą. Supratau, kad gal jau noriu miego, be to, buvo šešta valanda ryto, šalta ir kažkaip jau ne taip linksma.  Apsidžiaugiau, kad važiuoja autobusai ir patraukiau namo į šiltą lovą. Beje, spėkit, ar miegojo Zurbaitė, kai aš grįžau?? Ne-a.  Ji žiūrėjo South Park’ą.

Nieko keisto, kad šiandien atsikėliau 14.00. Pirma mintis – valgyti. Pirmas vaizdas valgykloj – JIS,  laukiantis manęs turbūt nuo praeito ryto (juk visitek kada nors ateisiu valgyt). Teko prašyti, kad Giedrė pabūtų mano priedanga.

P.S. Mykolai, tu nerealus. Beveik ašarą išspaudžiau, kai Giedre ištraukė tavo atsiųstas nuotraukas. :) Jūs šaunuoliai.

Advertisements