O taip.

Ir išėjom mes į miestą. Šiomis dienomis mūsų vedlys ir pažindintojas su kroatiško gyvenimo įpatumais Rijekoje – Slobodanas, pravarde Bobo. Žmogus, turbūt pažįstanti kokius du trečdalius miesto. Nepaprastai geraširdis, linksmas ir paslaugus vyrukas. Mielos filologės, taip, jis fizikas. Štai ir jis:

Bobo ir Morta

Vyriškis fone (taip, tas su dailiu raudonu lankeliu) – baro Grinch, kuriame pradėjome savo vakarą, savininkas. Be to, jis groja gitara grupėje, kurios pavadinimo nors tu ką neatsimenu, tik žinau, kad groja punk. Dar čia buvo grupės vokalistas ir būgnininkas. Būgnininkas simpatiškas bet durnas kaip bato aulas, visada šypsosi taip, kaip aš šypsausi, kai absoliučiai nesuprantu, kas dedasi aplinkui. Ir nuolat kilnoja antakius. Vokalistas labai juokingas (Hm. Kažuo truputį priminė namus…):

Šokis "Subininis"

Tą vakarą išmokome naują frazę: ulagati u sebe. Paprasčiausia turbūt pasakyti, kad tai reiškia investuoti į save :)) Investuojamas, žinoma, alkoholis. O pasekmes matote nuotraukose virš ir po. Kroatai anaiptol nebuvo sužavėti mūsų kuklumu investuojant. Bet! Aš pagaliau paragavau sambukos :)

Panks not dead

Be abejo, niekur neišvengsi nemalonių tipų. Tai ir čia sutikom tokį. Jis mums su Morta visą vakarą mėgino individualiai paaiškinti, kad nesvarbu, ką mes sakom – jis vis tiek žino, kad mes jo trokštam. Yeah, right. Su tokiais tipais bendraudama paprastai imu justi, kaip tirpsta mano meilė žmonijai. Iliustracija (mes su Morta šiaip nesitarėm, kaip pozuosim) atspindi visą reikalo esmę:

Nenorim

Galiausiai prisišokom, painvestavom ir prisitauškėm, nepastebėjom net kaip stuktelėjo vidurnaktis, o ir baro savininkas atrodė gerokai pavargęs:

Pavargę pankai

Taigi, iškeliavom toliau su Bobo ir jo draugais. Nelabai gerai žinau, kaip vadinasi ta vieta, į kurią mes nuėjom, bet grojo smagi muzikytė, taigi prisidūkom ir prisišokom. Bei akis paganėm:

Rrrrrr

Vienas žaviausių ir kartu labiausiai nervinančių dalykų Rijekoje yra tai, kad savaitgalį kad ir kur benueitum (Grinch’as buvo kažkokia paslaptinga išimtis), pakliūsi į spūstį (beje, šioje nuotraukoje to gražuolio Gric&Guc’o padavėjo, kuris taip pakerėjo Mortą mergina Tajana, tikroji raudonojo lankelio savininkė. Ji visiškai nereali):

Su Tajana

Taigi. Gal dėl to, kad jaučiausi atsišokusi, gal dėl to, kad nebesinorėjo į save investuoti, o gal dėl to, kad nusibodo būti nuolat stumdomai ir skaudėjo numindytas kojas, labai netrukus išnešiau iš ten kudašių. Pakeliui pasijutau alkana kaip žvėris, tad nusprendžiau nusipirkti čyzburgerį. OMG. Tokio skanumo mėsainio gyvenime nebuvau valgiusi (net A†A Vokiečių gatvės mėsainiai jam neprilygsta). Ryte surijau ir po to pykau ant savęs, kad taip trumpai truko tas malonumas).

Vakaras beveik baigėsi Palache. Užsukau į klubą prispirta motinos Gamtos šauksmo, o ten netikėtai susitikau būgnininką (tą kvailą kaip bato aulas). Kažkaip jį įkalbėjau pabūti mano kompanjonu žaidžiant stalo futbolą. Pirma partija pasisekė puikiai, kai perėjau į gynybą – mano kolega buvo ne tik nelabai gudraus proto meškiukas, bet ir labai sėkmingai į save investavęs. Viską sugadino į priešininkų komandą pažaisti atėjęs Tajanos vaikinas. Kišau (net neišeina apie mūsų komandą kalbėt daugiskaita) beveik sausai. Ogi tuomet (kaip netikėta) prisijungiau prie taip pat atėjusių čia pašėlt Mortos ir Bobo. Che. Nemaniau, kad man kada galėtų taip patikti drum’n’bass.

Drum

Kaip ten bebūtų, laikrodukas jau beveik tiksėjo keturias ryto, mane vėl ėmė stumdyti ir mindžioti, o aš pajutau begalinį norą pabėgti. Kažkaip čia būdama baisingai mėgstu tiesiog imti ir pabėgti. Taigi, palikau Mortą su Bobo ir išlėkiau. Sulaukiau nuostabiojo 102-ojo, vežančio mus namo naktimis ir jau įsivaizdavau, kaip krisiu į lovą, kol… susizgribau, kad neturiu mėnesinio bilieto. Kažkodėl niekas manęs nepatikrino, tad su gauja studentų sėkmingai įsigrūdau į autobusą ir ėmiau kratyti visas įmanomas kišenes. Aha, dideliam mano siaubui, nuostoliai nesibaigė – neradau ir rakto nuo kambario. Nebūčiau aš – taip saugojau piniginę ir telfoną, kad visiškai pamiršau, jog yra ir daugiau saugotinų dalykų. Rytoj keliausiu per visas aplankytas vietas ieškoti.

Tuo tarpu neturėdama raktų apsidžiaugiau, kad turiu butelį alaus, kurio niekaip nesinorėjo susiinvestuoti klubuose ir… knygą. Taip, tik paskutinis idiotas gali eiti šeštadienį tūsintis į klubus, nešdamasis rankinėj knygą, bet… susipažinkime – tai aš. Taigi, kol Morta apmarino alkį ir skriete parskriejo namo, kad net visas kiemas skambėjo, aš sėdėjau ant savo rankinės po lempa ir siurbiau alų su Laukinės Moters priemaišomis. Nenoriu net įsivaizduot, kaip turėjau atrodyti iš šono –  sėdi mergiotė penktą ryto ant asfalto su alaus buteliu ir knygą skaito.

Diena baigėsi dienos pasitikimu geriant ferveksą ir pakelinę sriubą. Ir miegu, žinoma.

Reklama