Cha! Mes dar nemirėm! Mes dar rašysim! O įkvėpimas gali visai netikėtai pasibelsti į duris… tiesiogine prasme.

[Ta proga, kol skaitysite, galit pasikrauti dainušką nuotaikai pakelti, bo labai į temą.]

O buvo taip. Kažkada seniai Morta gavo ne šiaip kokį tai laišką, o raštelį iš policijos, kuriame buvo teigiama: “prašau prisistatyti į policiją šią savaitę”. Konkretu, tiesa? Taigi, Morta apvaikščiojo visus policijos komisariatus Rijekoje, kol rado tą vienintelį, bet… pareigūnas, kuriam ji turėjo prisistatyti, buvo išvažiavęs pagal iškvietimą. Vėliau mūsų dėstytoja skambinėjo kiekvieną dieną į policiją, bet pareigūnas, deja, susirgo. Taigi, Morta į policiją taip ir nenuėjo.

Ir štai, sėdim mes, dvi jaunos-gražios-nežanotos, ir spoksom į savo kompiuterių monitorius, klausomės muzikikės per ausines, kai žiū, mūsų ramią popietę sudrumstė garsus beldimas į duris. O ten ne šiaip sau kas nors, o vyras! (O tai yra retas nutikimas merginų bendrabutyje.) Ir dar ne šiaip vyras! Uniformuotas!

Taigi, apturėjom svečiuos pareigūną. Nieko nepavogėm, nieko nenužudėm ir šiaip neprisidirbom. Tiesiog esam užsienietės. Kroatijoje taip jau įprasta, kad užsieniečių sąrašus turintys policininkai karts nuo karto beda pirštuku ir į ką pataiko, tą nusprendžia patikrinti, ar legaliai jų brangioj šalelėj žmogus gyvena.

Drįstu teigti, kad procedūra buvo itin įdomi. Policininkas pasiėmė šūsnį lapų, ir ėmė klausinėti: tėvo ir motinos vardas, motinos mergautinė pavardė, kokią mokyklą baigei Lietuvoje, ką šiuo metu dirbi… turbūt kad viskas. Visgi, kadangi policininkas akivaizdžiai jautėsi labai patrauklus su savo uniforma, procesas truko ne dvi minutes, ko būtų pilnai pakakę, o bent 10, gal 15 minučių. Jam labai “reikėjo” sužinoti, kuo garsi Lietuva, kokie mūsų pomėgiai, koks lietuvių nacionalinis gėrimas, ką dirba Mortos mama, kuo skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Kroatijoje bei kitų be galo svarbių tarptautiniams santykiams dalykų. Galiausiai buvom apkaltintos, kad esam labai prastos šeimininkės, nes nepasiūlom gerb. pareigūnui išgerti – jam užtektų tik vieno mažyčio stikliuko.

Išeidamas garbusis ponaitis palinkėjo mums mėgautis mokslais ir tikėjosi, kad dar susitiksim. Vai, kaip tikiuosi, kad nesusitiksim.

Ak, vos nepamiršau. Labai smagaus humoro jausmo ponaitis. Sakė, kad jeigu būsim blogos, uždarys mus į kalėjimą.

Myliu Lietuvą.

Advertisements