Žymės

, ,

Prabėgo vos keletas valandų po pirmojo mano įrašo, kai feisbuke mane susirado antros eilės dėdė. Susirado ir pakvietė prisijungti prie giminės medžio internete. Visai netikėtai „einu ieškot savęs“ virto kapstymusi po mirusių giminaičių gyvenimo istorijas.

Savo proprosenelio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gyvenimu esu domėjusis. Ką jau ten, ir domėtis nelabai reikėdavo, nes giminės susirinkimuose vis būdavo pasakojama kas nors apie jį. Augau klausydamasi istorijų apie diedulio – kaip mes jį vadinam – draugystę su Čiurlioniais, Putvinskiais ir daugeliu kitų to meto visuomenės veikėjų.  Mane visada žavėjo pasakojimai apie valstybės kūrimo užkulisius, apie pirmosios lietuvių dailės parodos gimimą ir t. t. Klausydamasi tų istorijų visada pamėgindavau įsivaizduoti, kaip su savo draugais sėdžiu kur nors kavinukėje, jaukiai sriūbčioju kavą ir pokalbio eigoje visi draugiškai nusprendžiam, kad užkniso ta užsieniečių valdžia – reikia kurti savo valstybę:
– Antanai, klausyk, sukursi valstybei vėliavą?
Aišku, ne taip paprastuoliškai viskas vyko, bet vis tiek – kažkokia žavi mistika. Čia tau ne stovyklą suorganizuoti :)
Diedulio žmona Marija buvo irgi nieko-sau-moteris. Vlado Putvinskio – Šaulių sąjungos įkūrėjo ir šiaip ko tik nenuveikusio vyro – sesuo, kartu su juo slaptai platinusi lietuvišką spaudą, aktyvi Šaulių sąjungos narė, aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime. Siaubingai nusiminiau, neradusi jos nuotraukos. Na, bet turiu diedulį:


Ko gero ties šiais asmenimis mano istorinės žinios apie giminę buvo baigtos, tačiau dėdė, kviesdamas prisijungti prie giminės medžio parašė: „galėsi pasižiūrėti, kokie ryšiai tave sieja su Emilija Pliateryte.“ Taip ir likau sėdėti išsižiojus. Žinoma, juokas visiškas, nes kol atsekiau tuos savo ir lietuviškosios Žanos d’Ark ryšius, visą sieną numarginau lipdukais su Broel-Plater pavarde, kol atradau, katroj vietoj reikia nukrypti nuo tiesioginės linijos. Rezultatas: Emilia Broel-Plater yra mano (7x pro)senelio brolio proanūkė. Va čia tai giminystė! :)

Tokios netikėtos naujienos proga nusprendžiau daugiau pasidomėti panelės Emilijos biografija. Labiausiai man patiko ši dalis:
Kai Daugpilio tvirtovės komendantas generolas Michailas Kablukovas, kuris dažnai lankėsi dvare, paprašė Emilijos rankos, ši atsakė, kad tai neįmanoma, nes generolas yra pilietis tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. (Wikipedia)

Va čia ir kilo klausimas: ar iš balos tas mano patriotizmas?! O jeigu rimtai, tai tiesiog skaičiau daug istorijų ir radau tiek meilės Lietuvai, kad susimąsčiau, ar patriotizmas priklauso tik nuo auklėjimo, ar gali įaugti į kraują? O gal jis natūraliai įauga į kraują, kai kartų kartos tuo gyvena? Gal tuomet tai tampa taip stipru, kad darosi nebesvarbu, su kokiomis aplinkybėmis tu, palikuoni, susiduri, kas prisijungia prie tavo giminės – tiesiog nebemoki kitaip ir nesuvoki, kad kitaip išvis įmanoma.

Reklama