Žymos

, ,

Ne, aš nė velnio nepamiršau, kad pasižadėjau rašyti čia. Bet panašu, kad reguliariai atsižymėti teritorijos man nepavyks. Paskutiniu įrašu pasidžiaugiau, kad išlindau iš stagnacijos periodo, o tuomet viskas ėmė suktis kaip vijurkas ir nesiliovė iki ramaus šventinio meto.  Per tą laiką, kol buvau dingusi iš Pėdutės buveinės, mėčiau pėdas kur papuola– tokios mišrainės gyvenime seniai neturėjau: užsiiminėjau visokiom įdomybėm, kurios netgi davė vaisių, ponaičio M. M. dėka žaidžiau elfą ir pajutau malonumą dirbti ir užsidirbti, dar nusprendžiau, kad verta išbandyti ir kitokias savanorystės formas bei šventėms grįžau į save ir į namus, o po švenčių pradėjau nedidelių tvarkymųsi ir atsikratymo nereikalingais daiktais grandinę ir medžiagos diplominiam paieškas. Žodžiu, puikus metas, pilnas sveikų pamąstymų ir atrastų naujų galimybių ir galimų kelių. Žiauriai geras jausmas širdy!

Šiais metais, beje, šventės buvo nuostabios. Tokios ramios, šeimyniškos ir labai sušildžiusios.
Pirmą kartą man buvo tikrai smagu ieškoti dovanų, nes neturėjau griežtai ribojančio limito, sakančio „arba nesveikinsi to, to ir ano, arba visiems nupirk šūdelius“ (rankdarbiauti nebuvo kada). Prekybos centrų koridoriais vaikštinėjau linksma ir išsišiepusi, panosėj niūniuodama vis tas pačias kalėdines dainas, ir buvo net nejauku keletą akimirkų, kai pabudau iš savo transo ir pamačiau susiraukusius ir nervingus aplinkinių veidus, išgirdau motinas, rėkiančias ant pavargusių ir nuobodžiaujančių vaikų ir t. t.
Man šventės visada stebuklingas metas – tas tikro Susitaikymo. Ne apsimetimo, kad viskas gerai, o supratimo, kad nėra namų be dūmų ir susitelkimo ties tuo, kodėl artimieji visgi yra Artimieji. Ko gero, Kalėdų metas yra pats gražiausias, šilčiausias ir tuo pačiu pats skausmingiausias. Juk turbūt jokiu kitu metu neišlenda tiek nuoskaudų, neatsimenama tiek neįgyvendingų pažadų ir kitų blogybių – ne mėnesio, metų, o viso gyvenimo senumo. Ir visgi. Bendruomeninis noras, kad būtų gera, kažkaip viską sutvarko. Tiesa, kultūrinių skirtumų neišvengta (pirmą sykį gyvenime per Kūčias valgiau suši :)).
Ei, ir Naujieji. Visiškam izoliatoriui, soduose, tik dviese ir pro langą spoksant į kaimynų leidžiamus fejerverkus. Kaip visada, keletas mintyse sau ištartų pažadų – vienus jų tesėti pavyks, kitų, gali būti, kad ne. Visada taip būna. Ir vėl ta neapsakoma ramybė ir švelnus buvimas. Dar nusikasę sniegą kepėm šašlus ir sulipdėm milžiną besmegenį. Tiesiog norisi užsirašyti, jei neduokdie kada pamiršiu, kaip buvo. (Bet nepamiršiu.)

Kas dar buvo smagaus? Ogi per visas šventes gavau tik vieną pasveikinimą telefonu. Ir tai nuostabu! Su brangiuoju pasijuokėm, kad neturim draugų, bet iš tiesų tai kaip gera, kai švenčių netrikdo nuolat pypsintis telefonas. Gal mes ir mūsų draugai tiesiog išaugom iš to? Tikiuosi. Aš, pavyzdžiui, daug galvojau apie man brangius  žmones, apie brolius ir seses skautus, apie giminaičius, bet nė vienam nesiunčiau žinučių, nes tai kažkaip dirbtina. Pasveikinau juos mintyse, sėdėdama prie šventinių stalų ir spoksodama į fejerverkus. Visiems mums linkėjau, ko gero, tik vieno dalyko – vidinės ramybės. Tokios, kokią aš jaučiau per visas visas šias šventes. Tobulos.

Reklama