Žymės

,

WordPressas pradėjo akciją atrakciją, kad paskatintų savo vartotojus rašyti dažniau: dabar galima prisijungti prie programos Post a Day 2011 arba Post a Week 2011. Esmių esmė: jeigu neturi apie ką rašyti, nieko tokio – WordPressas tau padiktuos temą, tu tik užsiregistruok, kad dalyvauji (čia man iškilo klausimas, kodėl. Bet jei gerai supratau, užsiregistravusiems WordPressas siųs priminimus su temomis). Žodžiu, užsiregistruoji ir kiekvienai dienai gauni temą, kuria rašyti, ir dar kokį nors tave, kaip tinklaraščio autorių, motyvuojantį įrašą. Ai, o jeigu dar neturi blogo, tai va greitai spustelk čia ir užsiregistruok – turėsi kur rašyti tai, ką mes tau pasiūlysim.

Projekto mintis gal ir nieko – jeigu metus kažką darai kiekvieną dieną, po metų jau esi padaręs tai daugiau nei 300 kartų ir tai tampa tavo įpročiu.  Skatinkime vieni kitus rašyti ir t. t. Viskas čiki, gražu, smagu, bet… įdomumo dėlei peržvelgiau siūlomas temas, paskaitinėjau įvairius „pamotyvavimus“ ir  ėmiau įsivaizduoti, kaip pradės ašaroti koks tūkstantėlis nelaimingų mergelių, kai, pavyzdžiui, kas nors 38-tą dieną pasiūlys temą mano pirmoji meilė. Dar sustojau ties motyvaciniu įrašu, kuris teigia, kad nereikia galvoti nei apie tinklaraščio turinį, nei apie formą, nei apie tuos, kurie tave skaito. Žodžiu, tu tik rašyk, o ką ir kaip – niekam nerūpi. Tu tik rašyk kiekvieną dieną.

Kažkodėl man toks „rašymo būdas“ – kaip šuniui poreikis va būtent ant to medžio ir va būtent ryte grįžtant iš pasivaikščiojimo pasižymėti. Kam tada išvis rašyti tinklaraštį? Juk tai turėtų būti kažkas tavo, kažkas asmeniško, tuo pačiu kiekvienas rašydamas internete (na, bent jau suaugęs žmogus) supranta, kad ne sau į stalčių rašo, kad jį kažkas skaito ar gali perskaityti.

Tiesiog eilinį kartą susimąsčiau apie tai, kaip kiekybės siekis trypia kojomis kokybę. Ypač kūrybos srityje. Taip ir aidi mintyse: nesvarbu ką ir kaip, tik rašykit. C’mon. Aš jau geriau patylėsiu, bet nerašysiu pagal kažkieno pasiūlytą šabloną.

Kodėl pradėjau rašyti? Taip, ne dėl to, kad turėjau ką nors reikšmingo pasakyti pasauliui. Vis dėlto kadaise rašymas buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis: dienoraštis, trumpi esė, vaikiški romanai (nė vienas, žinoma, nebaigtas), krūvos jau seniai sudegintų laiškų sau. Man buvo įprasta stebėti pasaulį ir save, visa tai vertinti ir, galų gale, aprašyti. Tik rašydama sudėliodavau savo mintis ir iš tiesų suprasdavau save, išsėmusi vieną temą karštligiškai puldavau ieškoti naujos. Po keleto metų be asmeninių rašliavų pajutau, kad mano pačios gyvenimas slysta man iš rankų ir nebesuprantu pati savęs, ir nusprendžiau, kad vėl reikia pradėti rašyti. Ne apie bet ką, o apie save, ne bet kaip, o savaip.

Advertisements