Žymės

, , , , ,

Vakar ryte pabudau ne tiek nuo brangiojo prieš išeinant į darbą man paleistos muzikos, kiek nuo vėjo, žviegiančio lango plyšiuose. Jau buvau beveik apsidžiaugianti, kad niekur nereikės kišti nosies iš namų, bet telefonas man priminė apie susitikimą mieste. Iš namų išsiruošti paprastai mėgstu su nuotaikinga muzika, kad pasikraučiau teigiamų emocijų prieš kelionę autobusu, o dar kai prastas oras, paprastai gelbsti tik „Duft punk“ arba balkanai. Šįkart tai buvo balkanai:

Man tokia muzikytė – garantuota geros nuotaikos bomba. Taigi, tokiais ritmais išsiruošiau susitikti su savo mielom bendragrupėm kroatėm. Nepaisant to, kad mūsų studijuojant buvo nedaug, vis tiek keista, kiek mažai mūsų Lietuvoje, bet pasidžiaugėm, kad pradeda pūsti geresni vėjai mūsų gyvenimuose. Ne visų mūsų, bet juk nuo kažko pradėti reikia :)

Keletą kartų vėjo pūstelėta taip, kad vos nenuvirtau į gatvę, grįžau namo ir toliau klausiausi savo geros nuotaikos užtaisiukų. Netikėtai atsiminiau dainą, kurios klausomasis oi kaip ne dėl jos meninės vertės :)) na, vienas iš tų fenomenų, žeidžiančių jautrią klausą, bet… man tai buvo mano keturių su puse mėnesių mokslų Rijekoje (Kroatijoje) himnas. Tiesiog grupės „Ugniagesiai“ daina „Ūsai“. Dedikuoju ją Mortukei, jeigu kartais skaito šitą įrašą (kiti gali paspoksoti į ūsus ir šiaip pajusti neparadinę Kroatijos dvasią).

Čia šiaip žiauriai juokingas reikalas. Vėl tie patys „Ugniagesiai“. Kadangi esu žiedų valdovo gerbėja, kažkada atmintinai mokėjusi visus filmus, labai nustebau, ką veikia Frodo veidelis jų „klipe“. Kol nepamačiau dainos pavadinimo (pirmą kartą pagalvojau, kad kroatiškai kreipinys pederaste skamba „Pedro!“ – vargšai ispanai Kroatijoje). Beje, net nežiūrėjau iki pabaigos, bet prasukus pusę minutės, trumpai pažiūrėti labai linksma. Visas tekstas tik apie tai, kad „mano draugas myli berniukus“.

Bespoksodama visokias tokias nesąmones, prisiminiau krūvą žmonių, su kuriais kilnojau bokalus ir čierkas Rijekoje, draugus iš Zagrebo, žodžiu, žmones, su kuriais susipažinau Kroatijoje, ir savo bendramoksles, kurios dabar ten gyvena. Vėl į langą pūstelėjęs vėjas priminė piktą Rijekos vėją Burą, kuriai pučiant, sako, girtam geriau neit į gatvę, nes gali nusiridenti kelis šimtus metrų gatve ir šiaip namo nebegrįžti. Ir, žinoma, susimąsčiau, kad prieš metus ir penkias dienas visa laiminga ir išsišiepusi grįžau iš Rijekos namie. Taigi, jau metai, kai nebuvau Kroatijoje, ir apėmė šiokia tokia nostalgija. Buvo smagu atsiminti Zagrebą, bendrabučio balkoną ir ten sutiktus žmones,  Rijekoje patirtus nuotykius ir visokias aplinkui vykusias santykių peripetijas, smagu buvo atsiminti netgi siaubingą Kroatijos biurokratiją ir nuotykius, patirtus policijoje ir kitose viešosiose įstaigose! Reiks grįžt. Tikrai.

Reklama