Žymės

, , ,

Šiandien dieną leidžiu mieste: viskas prasidėjo nuo raudonos saulės, išlindusios iš už Vilniaus kalvų ir skaučių šypsenų, o dieną tęsiu su panele Jo. viešosiose vietose, kur galima pagauti internetą ir nudirbti vieną kitą darbelį iki šventinių renginių.

Praleidusi dvi valandas Vilniaus gatvės „Coffee Inn’e“ atsiminiau, kodėl negaliu pakęsti šios vietos. Mane nuoširdžiai šiurpina ta Vilniaus visuomenės dalis, kurią matau čia. Toks jausmas, kad čia užsukti jaučia pareigą visas jaunimėlis, kuris turi nemažai pinigėlio ir visiškai neturi, ką veikti. Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė, norisi rėkti. Kodėl?

1. Jei iš pradžių mus su panele Jo. linksmino darbiniais reikalais skambinėjančios dizainerės kalbėjimo manieros, tai paskui, švelniai tariant, šiurpino paaugliukių bendravimo ypatumai. Turėjom progos atklausyti, kaip viena jų pusvalandį telefonu rėkė (irgi švelniai tariant) ant savo vaikino, vadindama jį visais įmanomais epitetais, susijusiais su psichikos sutrikimais, davė jam pusvalandį atvažiuoti pas ją ir jos draugę, grasino, kad gali susirasti geresnį ir siaubingai nustebusi pažėrė dar didesnį racioną epitetų, kai vaikinas pasakė jai… oh no!.. kad neatvažiuos. Tuomet mergelė išrėžė, kad jis ją žemina ir pasiuntė jį visi žinom kur. Well done!

2. Pirmosioms išėjus, prie to paties magiško staliuko prisėdo kitos paaugliukės. Pokalbis vyko apie vienos jų gimtadienį, kokia bloga buvo draugė, nes nenupirko dovanos už 50 Lt, kai tuo tarpu kitai draugei nupirko dovaną už 100 Lt. Jų keliai išsiskyrė ir niekada nebesusikirs! Apie 20 min truko pasakojimas apie tai, kokį baisų pakabuką liubililiatė gavo dovanų. Viskas baigėsi gera gaida – jau kokią valandą kalba apie naują susirastą vaikiną, kuris yra labai fainas, nes per valentynkę kažką ten labai faino jai padovanojo ir „matėsi, kad negaila jam pinigų“. Well done!

3. Panelės Jo. teigimu, mes čia sėdim jau daugiau nei dvi valandas. Kai atėjau, kampe sėdėjo porėlė, viena iš tų, kur „aš gražus ir tu graži, mes abu labai vieši“. Po aistringų bučinių pavargusi mergaitė spėjo netgi snūstelėti prigulusi savo mylimajam ant kelių, vėliau aistros ir toliau veržėsi per kraštus, kol prieš kokias 5 minutes jie išėjo.

Kodėl aš čia išvis apie tai? Nugi peklon, kaip man skautai patinka! Ačiū tau, Robertai Baden-Powelli, kad gimei ir kad įkūrei skautų judėjimą! Taip, žinau, ir skautuose įvairių žmonių būna (margesnę publiką sunku įsivaizduoti). Taip, ne tik skautuose randu bendraminčių ir tų, kuriuos norisi vadinti „normaliais“. Faktas ir tai, kad paauglystę dauguma mūsų anksčiau ar vėliau išauga. Vis dėlto, kai tenka sėdėti tokių tuštučių apsuptyje, beveik kiekvieną kartą atsimenu 14–18 metų skautes. Ir kiekvieną kartą tos skautės man pradeda vis labiau patikti, nes net ir kvailiausi įmanomi nugirsti arba išdavikiškoje veidaknygėje užtikti dalykai, palyginus su tuštučių orkestrais, ima rodytis kaip gudriausi filosofiniai išvedžiojimai ir įmantriausi performansai. Gal aš naivi, bet man tikrai atrodo, kad jos – geresni žmonės.

Ir visa širdimi džiaugiuosi, kad tuo metu, kai buvau kažkuo labai panaši į šiandienines kofeinines damutes, prisijungiau prie tų nuostabių keistuolių, vadinamų skautais. Čia gavau ir gaunu nuostabių gyvenimo pamokų, čia radau savo Žmogų, čia absoliuti dauguma tų, kuriuos vadinu draugais, broliais ir sesėmis. Galvodama apie tuos beveik aštuonerius metus atgal, tikiu, kad jeigu ne sprendimas prisijungti prie skautų, velniai žino, kokiais šunkeliais, kur ir su kuo būčiau nuėjus.

Taigi, Roberto ir Olaivos Baden-Powell’ių gimtadienio proga tariu didelį ačiū visiems buvusiems, esamiems ir būsimiems broliams ir sesėms.

Advertisements