Žymės

, ,

Šiandien turininga diena. Pirmiausia, mane pasiekė žinia, kad pagaliau po truputį startuoja Delfi.lt skiltis apie savanorišką veiklą – projektas, kuriame savanoriauju. O tatai yra labai smagu, nes visada smagiau kažką daryti, kai matai rezultatus. Ir labai noriu juos matyti, nes tikiu, kad kuo daugiau savanoriška veikla užsiimančių žmonių turėsime, tuo Lietuva bus gražesnė ir geresnė šalis. Kodėl? Laukit straipsnių ir sužinosit :P

O vakar mane pasiekė žinia, kad vienas toks dienos centras ieško darbuotojo trims dienoms per savaitę su socialiai remtinų šeimų vaikais. Tai iškart ir paskambinau, o šiandien praleidau pusdienį tame centre – apsiuosčiau. Dauguma žmonių, su kuriais kalbėjau, puolė iškart sakyti „bet taigi kokie sunkūs bus vaikai“ ir pan., net darbuotojos tame centre sakė „geri vaikai, bet…“ ir daugiausia akcentavo drausmę ir taisykles. Direktorė įspėjo mane, kad du berniukai vakar „bandė“ vieną galimą darbuotoją. Tuo metu tegalėjau atsakyti: „nebijau vaikų“. Iš tiesų nebijau, tačiau, savaime suprantama, prieš pat įeidama į centrą, jau buvau pradėjusi tikėtis kažko TOKIO. Beveik tikėjausi mažamečių žvėrių armijos, kuri mane surys vos įžengus. O tie ne tik kad nesurijo, bet dar ir duris man parodė, kai jau galvojau pasiklydusi: „jūs tikriausiai pas mus, tai čia“.

Nepamačiau visiškai nieko tokio, ko nesu mačiusi skautuose ar bet kur, kur tik susitinka grupė vaikų: jie kartais pasierzina, kartais pasikolioja, kartais pasipeša. Bet jie lygiai taip pat sėdi po kelis ir plepa, žaidžia mobiliaisiais, klausosi muzikos, žaidžia stalo žaidimus, o norėdami gauti bandelę arba pliusą dienos pabaigoje dar ir tvarkosi. O daugiausia jie šiandien tiesiog nuobodžiavo. Taip, apturėjau porą „susirėmimų“ su vienu ar kitu vaiku, bet tai yra natūralu. Ir dar natūraliau, kad tie, su kuriais reikėjo pakovoti buvo berniukai. Gi atėjęs naujai turi išsikovoti savo vietą gaujoje, o kautis tenka dažniausiai su alfa patinais. Ir tai nepriklauso nei nuo patinų amžiaus, nei nuo socialinio sluoksnio.

Beje, supratau, kad jeigu gausiu tą darbą (o labai norėčiau), tektų priprasti prie kreipinio, nuo kurio jau šešerius metus bandau atpratinti visus šviežius skautukus – mokytoja. Baisiai juokinga buvo, nes viena mergaitė mane šaukė gal keturis kartus, kol supratau, kad kreipiasi į mane. Man kažkaip labai nepatinka. Ne dėl to, kad negerbčiau mokytojo profesijos (dievaži! o ir mano geriausia draugė yra mokytoja),  bet todėl, kad neformalusis ugdymas, nors ir mokyklos patalpose vykstantis, man niekaip nesisieja su mokytojo sąvoka. Reiktų man ten pakovoti su savo skautiška anarchija, ko gero: lankomumas, pliusų minusų dalybos, tėvų rašteliai ir t. t. Bet… pirmadienis parodys, ar visa kita gali būti linksma ir naudinga.

Nekantrauju :)

Reklama