Žymos

,

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau apie pasitikėjimą vienas kitu poroje. Viena vertus, jaučiuosi nepaprastai laiminga su savo žmogumi, kita vertus, jaučiuosi balta varna mūsų visuomenėje ir netgi savo aplinkoje, kurią visada maniau esant šiek tiek kitokią. Nepaisant to, kad susipažinome labai jauni ir vis dar esame jauni, po beveik septynerių metų draugystės su savo žmogumi esu šventai įsitikinusi, kad jis man buvo ištikimas, pati jam atsakau tuo pačiu, tačiau aplinkiniai ir netgi draugai neretai tiesiai į akis pasako arba leidžia suprasti, kad esu naivi ir kad ilgai tai netruks. O jeigu atsakau, kad žinau jį esant ištikimą, nes pažįstu savo žmogų ir pasitikiu jo žodžiu, kartais išvis lieku pajuokos objektu. Daliai tų žmonių norisi pasakyti „nespręsk pagal save“, kitai daliai – „pirma išdraugauk su kuo nors bent porą metų“.

Vienas iš smagiausių argumentų, kodėl neva mūsų santykiai turėtų nutrūkti, beveik visada būna tas pats – neišsilakstėt, neišbandėt kitų, nenusigludinot. Skirtingi žodžiai, esmė ta pati. Ir tuo pačiu be galo daug mano draugių ir pažįstamų vis susimąsto apie tai, kad mūsų proseneliai, sutuokti dar beveik būdami vaikai ir neretai prieš savo valią, sugyveno daug gražiau negu jų tėvai ar bet kuris iš mūsų, šiandieninių „ieškotojų“.

Man teko garbė gyventi viename bute su savo proseneliais, kai buvau mažytė. Atsimenu, kaip senelis šukuodavo ilgus baltus bobutės plaukus, jie spinduliuodavo ramybe ir bendrumu. Man labai stipriai įsirėžė į atmintį jų pagarba vienas kitam – niekada vienas kito nepertraukdavo, niekada nepykdavo, vis vienas kitam meiliai nusišypsodavo, atrodydavo, kad tarp jų niekada nekyla konfliktų. Turbūt nelabai ir gali būti kitaip atšventus deimantines vestuves. O gal tiesiog tuomet žmonės bendravime neturėjo tiek laisvės ir tai jiems padėdavo? Gal per tą „laisvę“ mes pamirštam ir pagarbą artimui, ir kad viskam reikia pastangų? Juk kai burnojamės raudoni iš piktumo, esam be galo laisvi ir labai nepagarbūs, o pykdami patys save akinam ir tomis akimirkoms tampam baisiais egoistais, nematančiais kito žmogaus.

Nesu naivi, bet esu linkusi pavyzdžiu sau laikyti tuos, kurie gyvena, išgyvena ir sugyvena, o ne tuos, kurie pasiduoda sunkumų užklupti. Esu nusiteikusi dar šimtus kartų ristis į bedugnes ir kopti į aukštumas su savuoju, bet man tai nebeatrodo taip sunku ir baisu – jau labai daug kartų išgyvenom tą ciklą. Mes kartu subrendom, pažinome vienas kitą, puikiai žinom, kaip vienas kitą įskaudinti ir pažeminti, bet išmokom ir kaip to išvengti, kaip atsikelti pačiam ir padėti atsikelti kitam, išmokom išsilaižyti žaizdas, žinom vienas kito skaudamas vietas. Esam randuoti nuo kovų ir iš dalies dėl to labai gražūs ir stiprūs.

Kol bitutės aplinkui zuja nuo gėlytės prie gėlytės ir negali apsispręsti, kuri saldesnė, aš džiaugiuosi, kad mudu, negaišdami brangaus gyvenimo, jau daug kartų pasirinkome likti kartu ir šlifuoti vienas kitą iki deimančiukų.

Reklama