Manau, pagyvenom čia pakankamai laiko, kad galėčiau papasakoti ne tik apie smagumus Kroatijoje, bet ir kas man čia nepatinka.

Pradėsiu nuo bendrabučio. Jo minusas: bendrabutis stovi tarp dviejų gatvių.  Dėl karščio turime laikyti langus visada atidarytus, ypač naktį, kad į kambarį patektų naktinės vėsumos. O tai reiškia, kad užmigti sunku, o pabusti lengva dėl intensyvaus eismo. Na, dar kažkada pabudau nuo to, kad suūkė į uostą įplaukęs laivas. Taip, uostas nėra toli. Maža to, šiandien su Morta pabudom nuo to, kad kažkas mėgino atrakinti mūsų kambario duris. Pasirodo, valytoja atėjo pakeisti patalynės. Pradėjo piktintis, kaip čia mes galim miegoti, nes jau 11 val., puolė veržtis į kambarį ir t.t. Smagu, kad mums nereikės 4 su puse mėnesio gyventi tuose pačiuose pataluose, bet gal galima būtų tikėtis nors truputėlio privatumo? Juk mums nebūtų sunku kur nors pristatyti savo patalynę kas 15 d. ir pasiimti naują nerodant, kaip mes gyvenam visiškai nepažįstamai moterėlei su raktais nuo mūsų kambario. Dabar jau tikrai jausiu daugiau pagarbos užrakinamam stalo stalčiui ir tik tikėsiuosi, kad to rakto ji neturi.

Eismas. Jie važinėja kaip psichai. Jie važinėja kaip psichai ištisą parą. Šito miesto keliai niekada nemiega! Rijekoje praktiškai visos gatvelės yra siauros. Juostos irgi yra siauros. Jie vairuoja kaip pamišėliai (net – o gal ypač – autobusų vairuotojai), o gatvės pilnos motociklų ir motorolerių, kurie siaubingai burzgia. Naktimis jaučia poreikį lakstyti nerealiais greičiais, prariaumodami per visas gatveles. Kadangi gatvelės dar ir apgrūstos triaukščiais pastatais, susidaro neblogas aidas. Žodžiu, triukšmas nerealus.  Ai, ir dar. Pėstieji čia vargu bau, ar turi kokių nors ypatingesnių teisių. Neik per pėsčiųjų perėją, jei už kokio 50 m automobilis. Arba greitai bėk. Nes kitaip maža kas gali atsitikti. Pora kartų per savo lietuviškus vaikščiojimo per perėjas įpročius (kurie anaiptol nėra pamišėliški, tiesiog laikantis KET) vos nepražuvau.

Biurokratija. O taip. Įsivaizduokite visas lietuviškos biurokratijos subtilybes ir pridėkite gerą dozę pietietiško -izmo – štai jums puikus rezultatas. Tiesa, milžiniškas pliusas – net tetutės miesto susisiekimo įmonėje “Autotrolej” yra itin malonios ir su šypsena mojuoja tau prieš nosį popieriukais, tačiau vis tiek aš neturiu mėnesinio bilieto, nes manęs, anot jų, čia neturi būti. Be to, jau dvi savaitės, kaip mus mėgina pasiekti stipendijos, o mokesčiai už įvairius dalykus (transportas, studentų knygelės, bendrabutis, nuotraukos ir t.t.) plūste plūsta šimtais kunų. O ir interneto vis nesulaukiam. Tiesa, mums pažadėta, kad rytoj galėsim atsiimti savo studentiškas korteles, o kartu ir gausim internetą. Tikėkimės, kad šis pažadas mūsų nenuvils.

Dar mačiau, kaip vidury baltos dienos apiplėšė vieną turistę. Maža to, kad vidury baltos dienos, tai dar ir vidury autobuso stotelės, kurioje laukė nemažai žmonių.  Pliusas bent tas, kad vagį nusivijo keletas vyrukų, bet nuo šiol stipriau spaudžiu rankinę ir stengiuosi įsivaizduoti, kad aš čia vietinė. O šiandien iš pravažiuojančios mašinos (jau vien jos riaumojimas buvo nejaukus) kažkoks vyrukas taip suriko važiuodamas pro mus su Morta, kad vos negavau širdies smūgio, o visas kūnas nuėjo pagaugais. Bet šitie punkčiukai gal nėra labai Kroatijos ypatumai.

Na, o didžiausias minusas – kad Kroatija nėra Lietuva. Ar bent jau kad joje nėra mūsų mamų, draugų, Draugų, visokių kitokių gėrių ir ♥.

Bet juk mes nepražūsim. Rytoj prasideda mokslai, kurie nuvys daugelį liūdnų minčių, o ir išties tikimės jau turėti internetą savo kambary.

Hau!

Reklama